otilijosmintys ► melsvu-taku.blogspot.com

Taigi, viską čia palieku taip, kaip yra, ir iškeliauju melsvais takais... : )
Aplankykit mane - http://melsvu-taku.blogspot.com/

Ačiū, kad buvot.

Gyvenimas yra gražus

Taip, tikrai, tai visiška tiesa. Bent jau kol tau atostogos ir nereikia sukti galvos apie pamokas, mokslus, kol gali laisvai gyventi, per naktis skaityti tai, kas tau malonu, žiūrėti krūvas filmų, eiti į ilgiausius pasivaikščiojimus, minti pedalus, maudytis ir plaukioti, na, tiesiog džiaugtis gyvenimu.
Be abejo, net laimingiausiomis akimirkomis manęs neapleidžia rūpestis dėl naujos mokyklos ir jos kvailų uniformų, bet visgi, galiu džiaugtis. Viskas gerai - mano šeima sveika, aš sveika, oras puikus, draugai patenkinti... Ko dar reikia?
Žinau, kad apleidau blogą, apleidau kompiuterį, bet laiką, kurį per vasarą praleidau prie kompiuterio galima suskaičioti minutėmis, ir dabar užsukau tik trumpam, kol kepa šašlykai ir su džiaugsmu laukiam grįžtančių senelių, parašyti, kad aš gyva ir sveika.
Tiesą sakant, atsiribojusi nuo virtualios erdvės jaučiuosi puikiai. Nors pasiilgstu savo skype ir internetinių draugų, daug dėmesio skiriu tiems, kurie yra šalia. O taip, aš jus myliu visus.
O ko tik neįvyko, kol nerašiau!
Egzaminai, kelionė į Latviją, Joninės, kiek susiėjimų, švenčių, mokyklos jubiliejus, kuriame "sklaidžiausi" su sovietine uniforma...
Dažnai pagaunu mintis dėstant taip, tarsi į blog'ą rašyčiau - pasiilgstu jo, bet tam paprasčiausiai nelieka laiko, o kiurksoti prie kompiuterio, kai dabar tokios fantastiškos dienos ir vakarai, nėra noro. Atrodo, tiek daug kasdien turiu ir noriu jums papasakoti, bet...
Rudenį tai grįšiu tikrai.
Juk bus tiek išgyvenimų, praktiškai, visiškai kitoks gyvenimas. Neabejoju, kad man bus ne juokais sunku ir kartais ne juokais viskas užknis, bet kaip nors susitvarkysiu. Galų gale, su manim bus ir Toma :} Ach, už savo laimę dėkingiausia esu jai. Ji neleidžia man nuliūsti, jos idėjos tokios beprotiškos, mums kartu taip smagu, kad, varge, jei ne ji, niekada nebūčiau patyrusi gyvenimo malonumo. Ji vienintelė mane idealiai pažįstanti, vienintelė, tokia į mane panaši, vienintelė, su kuria man taip smagu. Ir jei šios geriausios draugės, ką čia draugės, tiesiog artimos sielos neišsaugosiu visą gyvenimą, tada po velniais, kokia paskutinė mulkė esu!
Na, nesitikėjau, kad po tokio ilgo nerašymo raidės liesis taip lengvai, bet liejasi, tad, mieleji, turiu jums pasakyti dar šį tą - džiaukitės vasara!
Ko gero, man būtų bloga nuo savo entuziastingumo, jei skaityčiau šį įrašą viduržiemį arba besimokanti kokiam kvailam kontroliniui, bet kam dabar apie tai galvoti?
Ateinantį šeštadienį išvykstu stovyklon, kur būsiu savaitukę. Žinau, bus smagu. Gal kada kitąkart supažindinsiu su programėle, nes pro atvertą langą vėjas jau atneša kepančios mėsos aromatą.
Taigi, aš gyva, gyva kaip niekada anksčiau.
Ši vasara bus beprotiškai įsimintina.
To linkiu ir jums.:}*

Metas pokyčiams.

Be entuziazmo.
Ryt dešimtokų [mūsų] Paskutinis Skambutis.
Suknelė, pora savaičių kabanti spintoje, bus apvilkta. Bateliai, jau pravaikščioti, bus apsiauti. Kirpykla užsakyta. Viskas paruošta.
Aišku, džiaugiuosi, bet... Man sunku suvokti, kad vakar buvo paskutinė chemijos pamoka per amžius, kad paskutinį kartą verčiau fizikos vadovėlį savo mokykloje, kad gavau paskutinį dešimtuką iš biologijos. Ir greit paskutinį kartą užversiu savo mokyklos duris.
Kas, kad eisiu į gimnaziją, kad bus kitos pamokos, kiti klasiokai, bet viskas bus kitaip!
Ir gyvensiu kitur. Keisis gyvenimo ritmas, aplinka - viskas!
ir smagu, ir baugu.
Čia visus pažįsti - mokytojus, klasiokus, jaunesnius ir vyresnius...
Ach.
Bet esu laiminga.
Nors visaks keičiasi.
Galbūt atėjo metas?

Akys žiba, skrandis stovi, o meilė, pasak šv. Petro, niekada nesibaigia

Iš tiesų, iš įrašas bus apie tai, apie ką jau senokai turėjau parašyti - apie jį. Mano bendrasielį, bendražygį, nuolat palaikantį, gražinantį į protą, kai reikia, ir niekad neteisiantį.
Aš visad juokdavausi iš tų apsiseilėjusių mergiočių, dar neišaugusių iš vystyklų, o jau vapančių apie berniukus. Niekad niekad nemaniau, kad tokia tapsiu.
Gal prisikalbėjau, bet... Dabar jau neįsivaizduočiau savo gyvenimo be jo. Nakys, praleistos susirašinėjant, vakarai, pasivaikščiojimai, pokalbiai, juokas - viskas taip neatsiejama.
Ne, aš ne visai apsiseilėjus. Mums nereikia demonstruot viešai savo prieraišumo vienam prie kito, nereikia maivytis, kai šalia pašaliniai, nereikia bučinukų žinučių pabaigose ir nereikia dirbtinumo.
Mes galime valandų valandas kalbėtis. Vaikščioti po atviru dangumi susikibus už rankučių. Rodyti vienas kitam savo žvaigždes. Žaisti šachmatais. Diskutuoti apie muziką, be perstojo ginčytis dėl skirtingų skonių ar tiesiog šypsotis.
Galime juoktis iš kokių septintokėlių, viešai besibučiuojančių ir nuolat kartojančių kits kitam 'myliu', o to juk nepakanka. Jie neturi to, ką turime mes.
Aš nesakau 'myliu'. Nekartoju to. Man tai - per stiprus žodis. Aš jo bijau. Bijau prisirišti, bet žinau, kad abu jau esame sudarę nebylią sutartį, niekada vienas kito nepalikt. Neaišku, kaip susiklostys gyvenimas ir likimas, bet jau žinau, kad visada jis liks gražiausiu prisiminimu mano jame.
Yra beprotiškai gera ryte nubusti, pagalvoti apie jį ir nusišypsoti, nes žinai, kad jis dieną pradėjo taip pat.
Niekada nesijaučiau tokia patenkinta, kad ir kaip susiknisa kiti reikalai. Niekada nesijaučiau tokia saugi, tokia stipri.
Niekada dėl nieko taip nesistengiau.
O taip gera džiaugtis už du.
Nežinau, kodėl dabar išėjo toks man visai nebūdingas įrašas paskutiniu metu. Gal dėl įtemptų nervų ir reikalų dėl kontrų, testų, kalimo ir egzų prasiveržė užspaustas jausmingas. Gal paveikė paskutinė skaityta knyga.
O gal aš tiesiog tampu apsiseilėjusia mergiščia.

Ne, ne tai. Pirmų pirmiausiai - jis mano draugas. Gerų geriausias.
ach, tikiuos, jis niekad neskaitys mano blogo : D

Jei būčiau gyvenusi viduramžiais, jau būčiau iškepta ant laužo

Jau nepamenu, kada galėjau rasti tiek daug dalykų, kurie teikia laimės. Tuo pačiu nepamenu, kada galėjau rasti tiek daug dalykų, kurie mane erzina.
O žinot kas smagu?
Jau nepamenu, kada taip dėl ko nors stengiausi. Nepamenu, kada taip arti būnant Eurovizijai nebuvau girdėjus jokių kitų šalių dainų. Mano muzikos akiratis susiaurėjo iki minimumo, ir aš tuo džiaugiuosi! Nes maksimumas minimume - Depešai. Be abejo, jie irgi yra tai, kas mane džiugina.
Mane džiugina pavasaris.
Planai, planiūkščiai, planeliai.
O dar draugai.
Varge, kasdien galiu dėkoti Dievui už tai, kad man pasiuntė dvi artimas sielas. Ne šiaip artimas, o tooooooooookias artimas! Be abejo, nedėkoju.
Kas mane erzina, tai chemikė. Taip susikirtau su mokytoja, kad peržengiau visas savo ribas. Ir žinot, gėda man dėl to, bet neypatingai. Tegu ji neprisiprašo ir taip bjauriai nesielgia.
Naaa, gal aš kiek kalta, kad pradėjau per pamoką alyvų karą, sviesdama šakelę su žiedais į Mokslo Guzą [didžiosiomis, nes jam baisiausiai pavydžiu tiek smegenų ir baisiausiai to neparodau nuolat jį pašiepdama [jis man atsyligina, patikėkit, aš ne bloguoju]], bet nuoširdžiai netikėjau, kad jis svies atgal [nes labai įdėmiai ir su nuoširdžiu susidomėju klausėsi apie funkcijas aldehidų ir kitų š grupes, o merginos juk ne tokios įdomios, ypač jei su bjauriu charakteriu jos arba perironizuotos] ir, o ne, negi ši pastraipa vienas sakinys? Mano lietuvių mokytoja pyktų.
Skype mosikuoja vėlaivėle. Nagi nagi, kas rašo? Iš pradžių nesupratau kas. Reiktų šalint tuos mažai bendraujamus kontaktus.
Noriu, kad dar palytų. Dievinu tą garsą, kai jis beldžia palangėn, tą kvapą, kai viskas alsuoja drėgme. Lietus yra nuostabus dalykas. Priešingai, nei mokykla.
Šiandien buvau išėjus pasivaikščiot su sese. Patinka man ji kartais.
Ką čia šneku.
Myliu gi savo sesulę. Kad ir užkrėtė kompą virusais, kad ir slapta knisas mano daiktuos [taip, Akvile, žinau aš viską], kad ir nuolat visko klausinėja, tarsi būčiau Enkšteinas [bet tai ir įpareiguoja, nes pasijauti autoritetu kažkokiu], kad ir juokiasi iš mano nevalgymo nuo šešių.
Gal jei daugiau laiko praleis su manim, ji taps geresniu žmogum : D
Juokauju.
O, tėvai išvaro penktadienį ir grįš sekmadeinį. Ačiū, brangieji, kad pasitikit. O aš pasitikėsiu sese ir paliksiu ją penktadienio vakarui vieną. Be abejo, pasiūlysiu jai draugių pasikviest ir gal net primokėsiu, kad "nepliotkintų" mamai kur eisiu ar ką veiksiu.
Oooo.
Kaip gera klausytis muzikos, tikrai.
Šiandien dar mažą vaiką sutraumavau.
ai, žodžiu, pavadinimas viską pasako.

*sail away, it's time to leave

Ir kaip seniai aš Jūsų nelankiau!
Tai nereiškia, kad nuo šio įrašo kas pasiekis.
Suprantama : mokslai, draugai, gražus oras.... pavasaris! Kaltinkit ne mane, kaltinkit jį : D
Šiaip, gyvenu gerai. Pagaliau pagaliau išlipau iš duobės, ir pamažu grįžta gyvenimo džiaugsmas. Kaip sakoma - juodžiausia naktis būna prieš aušrą. Tai va va, aš ir dabar trykštu entuziazmu.
Kažkaip gera mąstyti, ką veiksi vasarą, kurti planus, gera, kad viskas dar prieš akis. Dažnai laukimas būna be proto smagus. Nakvynė mokykloje, skautų stovyklą, Šventoji, žygis su draugais ir palapinėm... Tik dalis to, ką bandysim įgyvendinti.
Aišku, prieš viską - egzaminai, bet nieko čia tokio.
Šiek tiek liūdna, kai pagalvoji, kad tokia vasara, kaip ši, ir kad šie mokslo metai, yra paskutiniai. Paskutiniai mano kaime, mano mokykloje. Aš bijau pokyčių. Visada bijojau. Pokyčių aplinkoje, ne savyje.
Pokyčiais savy aš džiaugiuosi. Visgi, protinė branda ar kas, bet paskutiniu metu aš ne visai tokia, kokia buvau prieš metus. Be abejo - juk viskas keičiasi.
Negaliu patikėti, kad greit atsibusiu ne savo lovoje. Kad mano kaimas - ne mano vieta, o tėvų. Jie ją išsirinko, o aš ieškosiu savos. Ir gąsdina, ir teikia vilčių. Pasiilgsiu visko. Man čia taip patinka! Visa gamta, gaiva, grynas oras...
Juk čia namai.
Bet niekis, susitvarkysiu.
Visgi, tuo pačiu ir nekantrauju.
Noriu kažką keisti, tie patys žmonės, supantys dalykai ima pabosti.
Ir kompiuteris šitas nusibodęs.
Sesė užkrėtė virusais mano laptopą! Kodėl tada, kai reikėjo keist antivirusinę... Fak, nuoširdžiai. Teks taisyt. Ir neaišku, ar bus išgelbėta krūva mano failų failiukų. O sesė, turiu pasakyti, irgi kiek susikrimto.
Niekis. Neseniai išsiliejau, tad kol kas pykčio nesusikaupę ir nėra ko nerimaut.
Nors, per chemiją kantrybė gali trūkt : D jei ta mokytoja sušiks man trimestrą... Gerai gerai, ne mokytoja, aš pati.
Kamuoja jau-sekmadienis-o-tu-nieko-nepadarei sindromas.
Kągi, dar keletas savaitėlių ir nebereiks nieko daryt.
Kokią pasakišką suknelę paskutiniam skambučiui papirkau.
Velnias.
Visgi pasiilgsiu tų šiknių, savo klasiokių.

*pasiknisus mamos kompiutery radau senų mėgtų dainų. vienos iš jų - Rasmusų - dainos žodžiai. pagalvojau, iš dalies tinka.

nekenčiu to jausmo, kai tiek daug nuveikt žadėjai, ir nieko nepadarei!

Tikrai, kiek aš žadėjau atostogose nuveikt. Ir nieko!
Šakės.
Velykos eina pabaigon.
Ir gerai, pavargau, persivalgiau, prisijuokiau, prisivaibinau : D
Išsiunčiau žinutę, kurią taip norėčiau atšaukt. Per vėlu, po galais. Pavartojau būtąjį laiką. Gal be reikalo? O gal ne... Norėčiau, kad tai, ką rašiau, būtų tiesa.
Nieko negaliu padaryti.
Žinot, sesė per Simsus sukūrė Otilija ir Dave Gahanus :} Ir visai panašiai gavosi, ir mums sūnus gimė. : D Šiaip pati tokių žaidimų nemėgstu - kam gyvent virtualų gyvenimą ir laiką gadint, kai gali užsiimti tikru, bet vistiek smagu. Pralinksmino ji mane kažkiek.
O kiek kuriozų visokių atsitiko.
Jau vien tai, kad sugebėjau žaliuzes vienu užsikabinimu nutraukt [nulaušt?]. Ir laikrodį savo sudraskiau netyčia, damn it. Man jis taip patiko, baltas, toks elegant, na žinot - mergelės stiliui.
Kaip man patinka Depešai. Ir kaip savotiškai erzina, kad forume paskaitai temą "ką dabar klausau", ir praktiškai iš eilės - dm, dm, dm... Nesmerkit už tokią nuomonę, bet taip yra.
O, Sandra, gera su tavim bendraut, žmogau.
Ir pasvaigt.
Kaip kvailai dabar atrodo krūva dalykų, kurie man KAŽKADA patiko. Ir kaip ironiškai nusijuokiau, kai vakar mane iškeitė į twilight'o skaitymą. Iš tikrųjų, tai ta Saulėlydžio manija mane irgi erzina. Nors knyga pačiai patiko, bet visa ta komercija tą patikimą žudo.
O jūs kai rašot blogan, irgi skaitot savo mintyse viską su intonacijom, taip emocingai? : D
Šviečia saulė. Bet per šalta, kad galėčiau užsivilkt ploną palaidinę.
Be to, kaip aš tyngiu judintis, o kaip noriu netingėt.
Ir namų darbai, ruošimasis kontrams... Greičiau egzai ir vasara. Prašau prašau prašau Dieve, pagreitink laiką. Nors ir taip man laikas dabar taip greitai bėga... Rimtai. Mama sako, kad kai pradedi jausti, kaip greitai bėga laikas, imi sent : D Aš dar nesenstu, bet kažkoks laikinumo jausmas persekioja - kaip trumpai truks paauglystė, jaunystė, kaip greit prabėgs visas žydėjimas, kaip sako žmonės, ir t.t. Ir, aš manau, nesąžininga, kad dižiąją savo gyvenimo dalį praleisi senas. Na, gal nebūtinai didžiąją, bet tarkim. Yra močiučių, kurioms jau aštuoniasdešimt. Ir yra, kurioms apie šimtą. [aišku, mažuma]. ir pagalvok - jei tau aštuoniasdešimt, tai reiškia, kad dar dvidešimt metų gali praleisti toks? Tokį laiko tarpą... Praktiškai tiek metų jaunas tebūni, o čia jau tiek kone nieko nebegalint. Nesąžininga.
Aišku, nebūtiani tu tiek išgyvensi. Bet ką gali žinot.
Aplamai, į tokius nesmagius apmąstymus pasinėriau.
Boring aš vaikas šiandieną.

blogas nemirė, blogerė taipogi

Lyja!
Ir aš net pilna entuziazmo.

-Noriu, kad ryt šviestų saulė.
-O aš noriu lietaus.
-Nekenčiu tavęs.
-Aš tavęs irgi.
-Todėl ir myliu.
-Nedrįsčiau teigti nieko panašaus.



Man, asmeniškai, saulė kiek pabodo, aš net įdegiau veidą ir dabar alinu jį kremais ir jaučiuos tikra fyfa, nors tokia nesu. O, kiek visko įvyko!
Ir premjera.
Ir atostogos.
Ir barniai.

Ir katastrofos.

Ir skaitymo naktelės.
Ir modelinas.
O toks smagus dabar gyvenimas, kad gailiu savo laiko technologijom - man pakanka draugų dienom ir knygų naktim. Iš ties, ir dabar prie kompiuterio priėjau tik todėl, kad verkiant vėluoju mielam informatikui programas nusiųst, ir pamaniau, kad parašysiu.
Na, premjera tai puikiai praėjo. Didžiavaus visais. Ir sese, ir drauge, ir mama. Ir siaubingai pasiutau, nes spektaklių apžiūroje juos išpeikė - aceit pernelyg nešuoliakiška, dekoracijų per daug. Per daug?! Jų ten kone nebuvo. Nešuolaikiška? Pff. Kadangi spektaklis buvo į pradinukus orientuotas, neverta buvo tikėtis, kad rodys jiem koršunovuotą šekspyrą ar velniai žino ką. Visiškas neatsižvelgimas į aplinkybes, vat. Ir šiaip, mane ten daug kas papiktino, bet nenoriu plėtotis, būtų tekę pamatyt, kad suprastumėt.
Atostogos prasidėjo audringai. Tikiuos taip ir baigsis.
Jei rimtai, nė nejaučiu Velykų dvasios. Ar tokai yra? Grįžau šiandien po mišių ir nieko - šventė? Nejaugi? Pamenu, prieš Kalėdas tai džiaugiaus. O dabar - yra čia ko džiaugtis, atostogos baigias. Ech. Prieš Kalėdas aš visai visai kitokia buvau. Nežinau, kas mane pakeitė, ir žinoti nenoriu. Gyvenu čia ir dabar, ir man gerai sekasi.
Esu viskui patenkinta, ir tai keista.
Dabar mielai dantis suleisčiau į kokį Picoult "Dešimtąjį ratą", nes jos dvi knygos, kurias man teko laimė skaityti, paliko tooookį įspūdį! Nors "Devyniolikos minučių" pabaiga kiek nuvylė. Toks įspūdis, kad pabaiga turėjo būti labai netikėta, bet nebuvo. Bet, kas aš tokia, kad vertinčiau. Šiaip, knyga, kurią verta skaityti. I like it.
O dar. Apsipirkau kaip šauniai. Tokią suknelę ir tokius aptemptus siauručius džinsus nusipirkau, kad bent gramas ir netilpsiu. Vat. Bet jie fantastiški gražuoliukai. O kad priaugsiu, nebaisu, nes paskutiniu metu mano svoris mistiškai krenta. Jūs nepatikėsit, bet vasarą svėriau keturiais kilogramais daugiau. Na, buvau kiek apvalesnių formų. Bet, bet kuriuo atveju, išvaizda niekada nebus rodiklis, vidus svarbiausia.

Šiaip ar taip, jokiais aspektais tobulumu pasigigirti negaliu.
Man patinka net vedžioti Poną Šunėką, ko anksčiau veik nedarydavau, o dabar tai tapo savotišku ritualu. Nubėgam mudu iki ežero už poros kilometrų, o paskui velkamės atgal. Myliu savo šunį. Niekas nesuteikia tokio lasivės pojūčio, kaip bėgimas su juo žmonių pamirštais takais, kur niekas tavęs nemato ir negirdi.
Man patinka ir tai, kad nors nejaučiu šventiško pakilumo, greit galėsiu dažyti kiaušinius ir išbandyti dekupažą ant jųjų, ir bus tikrai smagu padaryti margučių su meškučiais.
Šitas padariūkštis, veikiau tas, komercinis meškutis, t.y. toks mielas, gražus, kokie būna paveiksliukai ir pliušinukai, o ne tas, vaikštantis miškais aštriais nagais, man kai ką primena. Malonios asociacijos.
Turbūt pavasaris jau veikia.
Net mačiau drugelių.
O krokai žydi taip nuostabiai.
Ir dar.
Norit pamatyt mano geriausią draugę ir mūsų mėgstamą pasekėją penktokę, kuri yra tiesiog šauni?
Pasekėja, tai ta prasme, kad ji labai į mus panaši kažkuo. Piktina tuos pačius asmenis; aktyvi ir smagi gan.
Prieš keletą savaičių foto daryta.
Tada buvo žiauriai smagu. Šiaip kitų tos fotosesijos nuotraukų net rodyt gėda, tačiau tądien supratau, kaip aš myliu visus. Visus, tai mūsų savotišką grupelę, su kuria dažniausiai linksminamės šokiuose ar šiaip leidžiam laisvą laiką, tame tarpe ir pavasarį.
Ir žinot, supratau, jog kvadratas, dvidešimt vienas ar šūdų karalius yra tūkstantį kartų geresni užsiėmimai už bet kokį kitą, kurį siūlo Tv ar kompiuteris.
Ir, Sandra, taip ir nepasakiau, kaip tave myliu, kai pasakei man apie Depešų top 10. Bučkis bučkis.
Tarp kitko, nuotraukoje aš atrodau normaliau, nei dabar.
Patikėkit, saulė pažaidė su starzdanom. :D

aš pažadu!

greitai greitai jums parašysiu. toks oras, tokios knygos! kompas praktiškai nenaudojamas.

šiandien man bloga diena

Mergelė. 03-20 Atsipalaiduoti šiandien jums neleis. Jei tikitės ramiai pasvajoti prie rytinio kavos puodelio, veikiausiai teks nusivilti. Nekelkite sau grandiozinių uždavinių - už jus tai padarys kiti.

O, horoskopas beveik pataikė - diena suknista, suknista, suknista. Išskyrus tai, kad švietė saulė, ir, jei būčiau kokia trapi gėlelė, būčiau prisidarius daug chlorofilo, deja, aš ne gėlelė, ir visiškai ne trapi, nors dabar būtent tokia jaučiuosi. Bet tik iš dalies. Planavau tokį tobulą tobulą penktadienį su viskuo tobulu, bet atsitiko kaip atsitiko, aš sėdžiu namie ir planuoju iki devynių miegot, kad nekiltų pagunda pasiimt ginklą ir kai ką nudėt. O jei rimtai, tai aš tiesiog prastai nusiteikusi.
Bet gal pakalbėsiu apie ką nors malonesnio, jei tik išeis - nenoriu jūsų užkrėsti pesimizmu ar kokiu neaiškiu mano kaktos raukymą lemiančiu virusu.:}
Šiandien Žemės diena. Jei kalbant labai labai nuoširdžiai, nė nežinau konkrečios jos reikšmės. Na, sveikinu ją nuoširdžiai, ir pažadu kitais metais dar dažniau naudoti dviratį ir versti tėtį jį naudoti. Tikiuos šypsaisi, Žeme. Pro visas globalines problemas, kurių tau prikrėtėm.
Vakar pažiūrėjau Suffer Well klipą. Ir mane apniko mintys. Varge, iš tiesų, kaip sunku patraukti rojun. Nematę klipo, nesuprasit, apie ką kalbu. Šiaip ar taip, jis pažiūrėjimo vertas, įdomus ir depešiškas.
Po savaitės mamos premjera. Pagaliau!
Laukiam laukiam.
Tikiuos, toks sweet orelis išsilaikys ir rytoj, nes mes su Toma pažadėjom ateiti iki Svajūnės, kuri gyvena ~3 km. nuo mūsų. Arbatėlė su sausainiukais. Skamba mielai?
Panorau arbatos. Kokios su rūgščia rūgščia citrina, kad sesė neklaustų, ko raukaus. O ji valgo šokoladą ir užsigeria kola, ir aiškina man, kad visa tai - dėl vaidmens. Katino valandos, mes vienos namuose.
Triskart velniop dėl nepavykusių planų.
Sesė būtų buvus namie viena.
Abi būtume buvę laimingesnės.
Planuok, o Dievas iš tavęs pasijuoks. Amžina gyvenimo tiesa.
Sandra, vėl perrašiau laišką tau. Išsiųsiu ryt. Jei nekils noras perrašyt VĖL. : D
Ir kokią skanią sriubą šiandien išviriau. Tokia aštrią aštrią, su daaaaaauuug aitriųjų paprikų. Mano firminė. Manau, jei gamint tektų dažnai, užknistų. Bet tokiom retom progom... Linksma pasireikšt. Kokia aš pagyrūnė, fu. : D
O ir vėl sunervino informatika. Sukeičiau konjunkciją su disjunkcija. Gausiu kokį didelį, riebų vienetą. Kaip mūsų informatikas mėgsta, per keturis langelius įpyškins. Dieve, nė kiek nedėkoju tau už tai, kad sukūrei informatikus. Bet ačiū už fizikus.
Tv3 pradėjo rodyt kažkokią naują muilo operą. Pažiūrėjau vakar, iš juodo nuobodulio ir skrandžio skausmo. Toks jausmas, kad ten turi būti "labai juokinga", ir to siekiama tokiais nejuokingais būdais, kad koktu. Pamenu, kai buvau vaikas neišaugęs iš meksikos muilo vonios, Jacqueline Bracamontes buvo mano mėgstama aktorė. O kai prasidėjo protinė banda, viskas stojo į savo vietas. Nekenčiu muilo operų. Jų siužetai! "Aš jam atkeršysiu!", "Jis mane paliko prie altoriaus", "Laukiuosi Chuano vaiko!", "O, Dieve, kodėl aš nevaisingas?" ir kitos nuvalkiotos muiluotos frazė, fūū.
Jei jums patinka meksikos serialai - neįsižeiskit. Vaikas juk piktas, reikia išsiliet : D
Bet pripažinkit - jie toookie vienodi.
Ir, Sandra, ačiū, kad privertei mane šypsotis.

ir kodėl aš nemėgstu kengūrų.

03-19, Mergelė.Viena iš tų dienų, kai gali nutikti bet kas. Neužsiimkite ilgalaikiais darbais, reikalaujančiais daug pastangų. Daugių daugiausia galima perstumti iš vienos vietos į kitą keletą baldų.

Taigi, sveiki visi, su jumis ir vėl aš - tam pačiam internete, tam pačiam bloge, tose pačiose spalvose ir tam pačiam kontekste.
O šiandien diena taip smagiai sušikta.
Ryte nubudau susiraukusi; baisiai susiraukusi. Mat vos pramerkus aksi pažvelgiau pro langą ir pamačiau drimbant šlykštų, baltą, šaltą daiktą - pavasarinį sniegą. Fūūū. O dar ta kengūra... Nu žinot, užduotys tai viau visai buvo. Susėdom su Toma. Sprendžiam ir juokiamės, sprendžiam ir juokiamės. Aš jai - "užsičiaupk", ji man - "pažiūrėk, ką parašiau". Pasuku akis į jos juodraštį, o ten didelėm, gražiom raidėm išpaišyta "Tavasis gražus ir kai sprendžia". Aš baksteliu jai smailiu pieštuku ir atkišu savo juodraštį. Didelėm, pilkom, "Kengūros" pieštuko raidėm išvedžiota - DEPECHE MODE. Nieko nuostabaus, kad menkai ką tespėjau. Šiaip, buvo smagiai. Vėliau rašiau literatūros kontrą. Istorinė literatūra, tiksliau, kaip istorinsi laikas ją įtakojo - rezistentų, tremtinių, ir išeivių. Reikia pripažinti, kad man baisiai graži Icchoko Mero kūryba. Ir dar tokia sukrečianti ir griebanti už širdies. Ir už pilvo, nes nuo literatūros ši kūno dalis nedavė ramybės ir vis dar neduoda iki dabar - po galais, kaip skauda. O dar septynetas iš informatikos.
Grįžus bėgom nulėkiau prie savo muzikos grotuvo [man kažkaip negražiai sakmba muzikinis centras] ir įsijungiau Walking in my shoes. Laimei, po sesės įvykdytos kompo "revoliucijos" išsaugojau kelias dainas, be to, Sandra man atsiuntė ir pirmuosius du Depešų albumus, tačiau tenka pripažinti, kad jų albumai " A broken frame" ir "Speak&Spell" man niekad nepatiks taip, kaip patinka, pavyzdžiui, dainos iš "Playing the angel" arba "Songs of faith and devolution", nes pastarųjų dainos tokios gilios, tamsesnės ir, kas svarbiausia - išsiskiriančios. Mama konstatavo faktą, kad išprotėjau. Tiesiog sutapo, kad tada, kai ji mane girdėjo kalbančią mokykloje ir kai girdėjo namie, aš pasakojau jų biografiją sesei, vėliau Tomai, be to, kaskart, įėjus į kambarį, ji juos išgirsta. O man taip gera vartoti šį narkotiką, kaip su Sandra nusprendėm kažkada - Depešus. Ir Dave nuotrauka dabar jau mano penale, ir aš nuolat galiu į ją pasižiūrėt.
Vakar žiūrėjau [ tiksliau girdėjau, nes sėdėjau prie kompo] kažkokią durną laidą su Jaunium, kad atseit mokytojai sumušo mokinius ir etc. Varge, kaip nekenčiu tokių laidų. Galbūt todėl, kad mano mama - mokytoja, aš pastarųjų pusę taip dažnai palaikau. Aišku, gal pasitaiko vienas kitas nesveikas mokytojas - bet išpūst tokį reikalą iki begalybės kaip ten ir taip pamokslaut ir tokiu balseliu kreiptis į žmones - fu.
O dabar turiu eit, nes mamai pažadėjau su ja pasivaikščiot.
Depeche Mode - In your room.
Ir dar -
I'll be back.

Man reikia sveiko pesimizmo dozės.

03-15, Mergelė. Sveiko pesimizmo dozė šiandien tikrai nepakenks. Pernelyg daug turite nuveikti, pernelyg daug ką numatyti ar atspėti, kad galėtumėte tikėtis nieko nepamiršti ir kelti sausas iš balos.

O, apie tai, kad turiu daug nuveikti, horoskopas nemelavo. Vien iš rusų, pamenu, namų darbų kalnai. O aš sėdžiu rami prie kompiuterio ir nė nesiruošiu artimiausią valandėlę pajudėti.
Lyja.
Prisivaikščiojau lietuje iki soties. Na, ne visai taip, iš pradžių vaikštinėjau [tiksliau vaikštinėjom - su drauge] saulei šviečiant, o paskui ėmė lyt. Mes kiek pasimėgavom lietumi ir grįžom namo, kur patogiai įsitaisę ant kilimo prie radiatoriau gerėme arbatą. Atrodo, visai gražus vaizdas. Gražus ir buvo.
Namai kvepia varškės apkepu. Mama sukasi virtuvėje.
Nekenčiu varškės apkepo.
Nekenčiu varškės.
Dar nekenčiu cukraus, pieno, kakavos, medaus ir grietininių ledų. Turbūt nekenčiu ir dar daug ko, bet šiuo metu tai man nekliūna. Iš tiesų, jei jau sąžiningai, turėčiau pasakyti, kad cukraus nemėgstu tik tada, kai jis arbatoje ar kavoje, nes saldumynus tai labai mėgstu.
Kartais pamąstau, kaip šaunu būtų vėl pabūti maža mergaite. Jokių rūpesčių dėl ateities, jokio galvos sukimo dėl mokslo, jokių vaikinų, jokių spuogų ir kitų nesąmonių. Tada pasaulis toks gražus! Tu tiki Kalėdų seneliu ir nekantriai lauki Velykų bobutės, tu žiūri Teletabius ir žaidi su lėlėm, tu kuri joms gyvenimą visiškai nemąstydama, kad kažkada kursi savąjį. Paskutiniu metu, neturėdama ką veikt, dažnai bandau įsivaizduoti, kokia aš būsiu po penkerių, po dešimties metų. Ką aš veiksiu, kur gyvensiu, kokie žmonės bus šalia? Ar dar turėsiu šį blog'ą? Klausimai, į kuriuos atsakymų neturiu. Bent kol kas. Viena aišku - tikrai negyvensiu čia, kur gyvenu dabar. Čia - mano tėvų gyvenimo vieta, tėvų, o ne mano. Be to, čia nėra jokių galimybių.
Aš nesvajoju apie svaiginančią karjerą ar savo veidą kokio tai bulvarinio žurnalo viršelyje. : D Svajoju rasti darbą, kuris man patiktų, turėtį jaukų butuką ir viską gauti savomis rankomis. Svajoju išsaugoti man brangius žmones ir netapti rūškana ragana.
Na, bent jau netapti rūškana - ragana ir taip būnu dažnai. Kas jau kas, bet mano mylimiausias klasiokas tai paliudytų : D Ech, Aivarėli, kaip tavęs pasiilgau!
Žinot, yra pas mus tokia super kieta istorikė. Mes su ja per pamokas dažnai paplepam, padiskutuojam apie politiką, muziką, knygas - nebloga ji visai. O geriausia tai, kad negali pakęst Aivaro ir atvirai jį vadina "mokytojų padlaižūnu" : D O jau jos humoro jausmas!
Be to, ji visada mus užstoja. Sakydama 'mus' omeny turiu save ir dar dvi klasiokes, tokias blogas blogas kai kurių gyvenimo aukų akyse.
Ir žinot ką?
Taip gera yra besitvarkant kambarį su siurbliu dainuoti "Precious" ar kokią "Enjoy the silence".
Pabandykit; jums patiks.

Pats nesuprantamiausias ženklas.

03-14, Mergelė. Gera fizinė forma, ryžtas, valdingumas gali lemti jums pergalę mūšyje dėl kokio nors tikslo. Tik neskubėkite lįsti į avantiūras. Galite įsigyti kažką iš technikos prekių.

Labas vakaras, mielieji.
Taigi, beveik praėjo dar viena gyvenimo diena - dar diena mažiau liko gyventi.
Kokia pesimistiška pradžia, a?
Šiaip tikiuos, kad įrašas nebus kupinas blogų emocijų - šiandien aš daug šypsojausi. O žinot kodėl? Nuo vakar pas mane buvo Samanta. Tai dviejų metelių mano pusbrolio dukrytė, smagi tokia. Ir mums buvo labai linksma. Aš ja nuoširdžiai didžiuojuosi, nes ji žino, kas gerai, o kas ne. Tarkim, mes kartu junginėjom televizorių. Ir per LNK rodė kažkokios muilo operos reklamą. Ji taip piktai trinktelėjo televizoriui : D Be to, iš visų mano kambary dar likusių žaislų ji išsirinko mano mylimiausią - Bestą - ir tampėsi po namus visą laiką. Šiaip jis visiems uždraustas, bet Samei negaila. Vėliau mes linksmai šokom pagal Muse ir smagesnes Depešų dainas, ją krykštauti labiausiai vertė "It's no good" ir aš dėl to labai šypsojausi, paskui paišėm į mano sąsiuvinį ir ji mane nustebino nupiešdama visai gražią gėlytę xD Iš knygų lentynos ji išsirinko būtent "Siuntėją". Ta knyga buvo pirmoji, kurią perskaičius pajutau tokį gryną skaitymo malonumą, prieš kokius penkerius metus. Skaičiau ją ir antrą kartą, tik vėliau. Ir supratau kitaip, ir įsigilinau labiau. Gera knyga.
Šaunuolė, Samanta.
Ryte, nubudusi, radau žinutę.
"Nepyk, kad viskas taip susiklostė"
Aišku, kad pykstu. Ant savęs, tik. Bet dabar apie tai nekalbėsiu.
Šiandien buvo pasakiškai vasariška diena. Saulė švietė nuostabiai, oras buvo šiltas ir kvepėjo pabudimu. Lauke praleidau tikrai daug laiko, net išsivariau ir nusiploviau savo dviratį [riestinis ant a] geriausią draugą ir aplėkiau kaimą kelis kartus. Kiek seniai matytų pažįstamų sutikau ir kiek prisiplepėjau!
O, žiūrėkit, kopijuodama šiandieninį mergelės horoskopą kokį beveik tikslų aprašymą radau!

Mergelė (rugpjūčio 23 d.-rugsėjo 22 d.)
Žmonės, gimę po Mergelės ženklu yra gana prieštaringi. Jų išmintis susipynusi su protu, artistiškumas su tikslumu ir paprastumu. Tai jautrūs žmonės. Kasdienybėje tokie žmonės yra tikslūs, tvarkingi iki smulkmenų, bet patrauklūs ir labai patikimi. Ieškodami tobulybės, nusivilia kitais, o kritikuodami dažnai praranda pažįstamus. Charakteringi Mergelių bruožai — tvarkingumas, siekimas tobulėti. Po Mergelės ženklu gimę žmonės yra geri, teisingi ir mieli draugai. Pernelyg didelis atsargumas dažniau pakenkia nei padeda Mergelėms.
Mergelė — nesuprantamiausias ir paslaptingiausias Zodiako ženklas. Šio ženklo žmonės gali atrodyti šalti, bijantys kritikos, nors jų vidinis pasaulis labai jautrus ir šiltas.

Man patinka, kad mergelė - nesuprantamiausias ženklas.
Ir dar man patinkatai, kad visi užsidegę laukia to mamos spektaklio. Aš besidarbuodama su adata, sesė - su repeticijom, mama - su paskutinėm smulkmenom, tėtis - gamindamas visokius tai stovus dekoracijoms. Tiesiog šeimos idilė. Na, jei rimtai, tai viskas ne visai taip, bet paskutiniu metu gan idealu. Jau senokai su tėčiu nesiginčijau, ir aš tuo didžiuojuosi.
Vaikščiodama su Toma ne juokais prisikvailiojau. Varge varge, jai protelis pasimaišė.
Mane taip teigiamai veikia želianti žolė!
Ir dar - žinot ką? Šiandien žaidžiau badmintoną! Myliu myliu tą žaidimą. Po žiemos raketė nebe taip puikiai klauso. Niekis. Prasimankštinsiu.
Mėgstu pavasarį.
Visgi, dabar aplinkui viskas taip saldu ir visų minos tokios saldžios, kad tiesiog trokštu suleisti dantis į kokią niaurą knygą.
Paįvairinimui.

Ir vis dėl to, aš pasiilgau.

Kodėl žmonės nuolat apsisunkina sau gyvenimą? Negaliu to pakęsti. Mes patys sukuriame barjerus, kurių nesugebame peržengti. Mes apsistatome sienomis nuo kitų žmonių ir susikuriame baimių. Kodėl kartais žodžiai „man tavęs reikia“ arba „reiški man tiek daug“ tampa beprasmiai prieš tuos barjerus? Vis laužau galvą, bet atsakymo nerandu. Galbūt reikia pasiduoti ir ramiai gyventi toliau? Pasiduoti mūsų sukurtoms sienoms. Ir prarasti? Aišku, tai daug lengviau, nei pasipriešinti visoms taisyklėms, kurias patys sukūrėme. Viskas atrodytų paprasta – du žmonės, šilti jausmai – bet ne viskas įmanoma. Ar kalta aš? Galbūt.
Veikiausiai.
Bet nieko negaliu padaryti. Man daug lengviau virkauti ir dejuoti, nei veikti. Aš tūkstantį kartų atsiprašiau, bet tai nieko nereiškė. Ir taip skaudu buvo suvokti, kad viskas, kas liko iš laiko, kurį laikiausi įsikibus į jį – vienas vienintelis žodis, atskleidžiantis tai, kaip sunku paleisti tai, į ką įsikibęs taip laikeisi. Žodis, atskleidžiantis priklausomybę.
Aš nenoriu to prarasti. Aš bijau versti naują puslapį.
O gal man to nereikia?
Gal aš bėgu nuo to, kas ir taip aišku? Galbūt aš visai nenoriu nuo jo atsiplėšti?...
Varge, aš tokia pasimetusi.
Vakar visą vakarą spoksojau į lubas ir mąsčiau. Taip bereikšmiškai.
Nemėgstu tokio laiko švaistymo.
Skaudžiausia tai, kad jis daro tą patį.
Kaip gali toks paprastas dalykas tapti tokiu sudėtingu? Kvaila.
Ir niekas dėl to nekaltas, tik mes. Kas nutiko? Kada paskutinį kartą nerūpestingai vaikščiojom plepėdami ir besiginčydami dėl tokių paprastų dalykų kaip muzika, knygos... Varge. Aš pasimečiau. Nebežinau, ko noriu. Ir tai pats didžiausias mano sukurtas barjeras.

Štai ir išsipasakojau! Varge, kaip troškau tai padaryti. Kad ir taip, internetiniam bloge. O šiaip, reikalai nėra blogi. Siūnu kostiumą beždžionei, taigi, aktyviai padedu mamai, dainuoju su Depešais ir Muse, trankaus ir plepu su Toma, skaitau, žodžiu – egzistuoju. Mano neaiškus boikotas televizijai baigėsi, nes šiandien aktyviai žiūrėjau Top 10@10, nes buvo Franz Ferdinand, o aš neturėjau ką gero tuo metu veikti. Šiaip ar taip, jokių filmų nežiūrėjau jau ilgai, ir man darosi baisu, kad taip atsiplėšiu nuo populiariausio laiko švaistymo būdo. Visgi, ryt baigsis šis mano filmų badmetis, nes draugė gavo „Requiem svajonei“, kurį abi troškom pamatyti, ir, prisispraginę kukurūzų (kaip amerikoniška, cha cha) jį žiūrėsim. O dar čia pat mergaitiškas pasisėdėjimas, tad nebus kada mąstyti apie dalykus, kurie mane trikdo. Diena saulėta, tikras pavasaris. Vaikštau lauke be jokių šalikų ir su plona striuke. Taip gera. Sutinki daug žmonių, matai snieguoles, šildaisi pavasarinėje saulėje... Beveik tobula.

Ech, Sandra, visgi tada mes gerai nutarėm, kad vaikinai tik trukdo.

kodėl taip sunku sugalvoti pavadinimus tokiems tuštiems įrašams kaip šis?

Sveiki, brangieji.
Šiandien man kažkokia laiminga diena.
Visų pirma noriu pasakyti, kaip pasiilgau Sandros. Kur tu dingus vakar buvai, a? Visų antra, noriu padėkot Inetai už vakar vakarą, nes man buvo labai smagu : D Ar meldeisi už mūsų sielas? Aš stengiausi. Matyt, Dievas net per išeiginę išklausė, nes nesapnavau nieko **nati**o : D
O sapnas tai buvo toks hipiškas, nieko nepamenu gero, tik daug spalvų. Bet jau tai mane puikiai nuteikė.
Vakar miegas ilgai neėmė, tad, ko seniai nedariau, pasimėgavau knygos draugija. Užmigau pasileidusi In your room. Ir taip šauniai išsimiegojau!
Nubudus įsijungiau MTV, buvau viena namuose, ir kaip tik grojo Bon Jovi – It‘s my life. Iškart pagalvojau apie Gretą ir Sandrą, ir taip šilta paliko jas prisiminus. O ta daina visai nebloga. Neša mane ant senų grupių.
Atsispausdinau kalendorių. Jis tooooks gražus, ypač lapkričio puslapis. Dar kartą dėkoju Inetai, nes dabar žvelgdama į tą kalendorių jaučiuosi taip puikiai. Ir tokia nuotaikinga vasario nuotrauka! : D
Įsivaizduojat, pasirodė respublikinės rezultatai. Aš panašiai pačiam viduriuke, arčiau pirmos pusės - 45-a iš 114. Turint omeny, kad tiek taškų kiek aš surinko ir daugiau žmonių, tai tikrai gaunasi viduriukas. Ir negaliu nepasigyrus – apdėjau savo rajono matematikus, gimnazistus! Jie jau gale visai : D Atsižvelgus į tai, kad laimėjo licėjininkai, gimnazistai, tokie gryni matematikai, kuriems matematika – aistra, aš visai galiu savim didžiuotis, iš mažytės pagrindinės (tarp kitko, buvau vienintelė iš pagrindinės mokyklos) kaimo mokyklėlės atsidūrusi ne gale. Vat ir prisigyriau, net susigėdau : D Ir labai džiaugiuosi tais, kurie nugalėjo – žaviuosi jų meile matematikai ir pavydžiu, nes joks mokslas man nekelia tokios aistros.
Visgi, susimąsčiau.
Aš taip stipriai kabinaus į humanitarinius, kad gal visai nepamąsčiau apie tai, jog reiktų galvot kažką su skaičiais. Humanitarų ir taip daugybė. Kol kas nežinau, bet atsidėjimas tiksliesiems būtų protingas ėjimas vardan geros ateities, tačiau, jei nejusiu tiems mokslams jokios aistros, mesiu velniop. Mieliau sunkiau kovosiu dėl vietos pasaulyje nei darysiu tai, kas man nepatinka.
Iš vis, noriu darbo, kuris man patiktų. Nekenčiu uždarų erdvių, tad sėdėt kokiam kabinetuke tikrai ne mano pašaukimas. Aišku, dar iki to laiko viskas gali pasikeisti, bet tikrai nemanau, kad labai jau smarkiai.
Iš tiesų, nors šiandien netikėtumas sušiko mūsų planuotą kelionę į Šiaulius su tėvais ir aš neturėjau progos nusipirkt norimą knygą, jaučiuosi gerai ir net optimistiškai! Saulė švietė kaip tikrą pavasarį.
Ar pastebėjot, kokia graži šiandien diena?
Ir, manau, Dei džiaugiasi, nes aplinkui tvyro rūkas!

Su kovo 11! Skatinam patriotiškumą.

Sveiki, mieli Lietuvos piliečiai. :}
Aš kažkaip geros nuotaikos : D Grįžau iš draugų žymiai anksčiau nei planavau, bet taip jau nutiko, kad suskaudo galva ir kojos parnešė mane namo, o dabar aš labai išsišiepus sėdžiu prieš ekraną, nes Ineta man atsiuntė tiesiog fantastišką kalendorių, kurį aš be abejonės atsispausdinsiu, ir, grįžtant prie sakinio esmės, garbė jai už tokį darbą. : D
Nubudau šiandien neplanuotai anksti [kažkaip viskas šiandien kitaip, nei planuota], o vakar grįžau gan vėlai, nes buvau spektaklyje, suaugusiųjų dramos mėgėjų surengtame, ir, kas mane labai nustebino, juokiausi iki soties, ir taip visai netyčia spektaklyje sėdėjau prie elnio, kas mane irgi privertė stebėtis. Dar vienas dalykas, mane nustebinęs buvo tas, kad šiandien pamačiau jau žydinčias snieguoles! Taip nedrąsiai jos skleidžiasi per tirpstantį sniegą, bet taip fantastiškai atrodo! Tai tokia šiluma tą akimirką užliejo, kad pasijutau taip keistai pakylėta ir pilna gėrio, dėja, tai buvo laikinai.
Vakar taip stipriai susiėdžiau su tuo klasioku, su kuriuo nuolat riejuosi, ir jaučiau tokį pasitenkinimą, kad susigėdau dėl savo sąžinės neturėjimo, tačiau, pasakysiu kaip Paksas - aplinka kalta, ne aš. Jisai pradėjo! Ir žodžių karą laimėjau : D Kitą kartą skelsiu jam iš gniūžtės, cha cha cha.
Na, bent jau barnis manęs nestebino.
Šiandien supratau, jog mėgti Depešus yra dovana. Tas, kuris jų nemėgsta, daug praranda. Ta muzika kelia toookį nežemišką jausmą! Tad, jei nemėgstate Depešų, žinokite - daug prarandate, ir jus nuoširdžiai užjaučiu.
Šiaip Muse irgi yra šaunūs. Tvarkydamasi kambarį kaip tik užsileidau Time is running out ir su siurbliu sugrojau tooookią "gitaros" partiją!
Kaip aš mėgstu pienišką šokoladą, niam. Šiandien tokį gavau. Jėga :} Jis vis dar stalčiuje.
Tikiuosi, rytojaus diena bus labiau tikėta.
Nors ne, man patinka netikėtumai.
Kai viską planuoji, gyventi nuobodu. Kai susiduri su kliūtimis pamatai, kaip gera jas įveikti. Netikėtumai pagyvina pilką realybę. Tada ir jaučiam, kad gyvenam, o ne verčiam iš anksto parašyto scenarijaus lapus.
Kokia aš filosofė : D
Juokauju.
Monika, dabar rimtai kreipiuosi į tave. Sakei, kad Dave negražus. Varge vargeli!
Melsiuos už tavo sielą : D
Laukiu nesulaukiu mamos režisuoto spektakliuko premjeros.
Ji talentinga, tikrai! Pamatytumėt, su kokiu užsidegimu ruošiasi! Reikėjo jai ne mokytoja tapt, o kuo nors arčiau meno. Jei man kartais sekasi rašyti rašinius, tai tik dėl jos genų. Jie su savo spektakliu dalyvaus apžiūroje ir važinės po rajoną :} Žinau žinau, jai pavyks. O ir mano sesė ten vaidina! : D Spėkit ką? BEGEMOTĄ!
Bus žavu.
Turbūt aš tikrai puikiai nusiteikusi, jei net sesę giriu.
O kaip gi kitaip? Dar keturios dienos namie! Ir neturiu dėl ko krimstis ar dėl ko raukyti kaktą. Nors ne, kaktos raukymas man automatiškai gaunasi : D
Taigi, su kovo 11, mielieji, Lietuvos švente, kuri ne tik mums davė laisvadienių, bet ir turi gilią reikšmę : )

Pasiilgstu savo ilgų plaukų.

Tada jie žymiai gražiau atrodydavo ir nesigarbanodavo.
Dabar mano plaukai siekia kokį sprindį po pečiais, o aš taip netikėtai supratau, kad ilgiuosi ilgų plaukų.
Ilgiuosi ir ilgi - kaip panašiai skamba!
Šiaip įrašas, turbūt, vėl bus apie nieką. Kai kas turbūt jau pastebėjo, kad pasikeitė šablonas. taip netyčia užsukau į pyzam.com ir taip netyčia mano akis užkliuvo už šito. Tik gal ta žalia šiek tiek man ne prie širdies, bet tas medis man patinka.
Kai kas įsikėlė kai kur nuotrauką kurioje aš su tuo kai kuo ir pasirašė "Galėčiau taip stovėti visą gyvenimą". Nu šakėėėės. Dabar man gėda ir aš lūžtu iš tų žodžių.
Šiandien per kūno k. žaidėm šaškėm. Prakišau visus tris kartus prieš elnią. Na, žiema baigės, tad gal reiktų pagaliau nustoti jį vadinti elniu, galų gale, mūsų santykiai anaiptol netobuli, tačiau man patinka šis žodis.
Vis daugiau žmonių užsikrėtė nuo manęs daina Wrong. Ūhū, šlovė Depešams!
Taip linksmai su drauge šiandien pašokinėjom kaip dvi kvailės pagal "Just can't get enough" ir Muse "Can't take my eyes of you", nors pastaroji man ir nepatinka.
Sapnavau fizikos pamoką.
Mintyse tik viena - tuoj gausim atostogų, tuoj gausim atostogų! Nė nemąstau apie tai, kad ryt kontras iš matiekos ir kad vargiai ten ką suprantu. Galvoju tik apie tai, jog trečiadienį su draugais susitinkam pirty, o penkatdienį su draugėm darom susibėgimą. Man patinka tie mūsų susibėgimai. Žaidžiam Alias, klausomės muzikos, kepam mini picas... Tas dalykas man itin patinka, nes smagu kepti daugybę mažyčių picų, pagamintų pagal skirtingus skonius. Be abejo, tešlą dažniausiai ruošiu aš - pirma todėl, kad mėgstu terliotis, antra todėl, kad per daug kepimų atkaliau techniką. Nors neabejoju, kad kitos tešlą paruoštų geresnę, bet tiek to. Išvaduoju jas nuo to darbo, bent čia pabūnu gera.
Per chemiją dainavau.
Negalėjau sustot, nes galvoje tokia idiotiška daina skambėjo. Visada idiotiškas dainas sunkiausia iš galvos išmesti.
Tiesa, kai chemikė prisikabino prie elnio, negalėjau susilaikyt nesusiginčijus su ja, nes tai buvo taip neteisinga, ir tada aš supratau, jog tikrai dar nesu visiškai jam abejinga.
Įdomus dalykas tie žmonių jausmai, tikrai.
Per rusų skaitėm apie Levą Tolstojų, ir man patiko tai, kaip jis rašė apie save, visgi, išmintingas žmogus buvo. Ir patiko jo idėja, kad ant kapo nestatytų nei antkapio, nei užrašų - tik apsodintų žole.
Kapinės man asocijuojasi su skausmu.
Nebereikalo, visgi.
Ech.
Gal norit išgirst apie matematikos olimpiadą?
Aš ten prisižvengiau. Iš kart matės, kad tarp tų protingų veidų aš nė velnio netinku. Dauguma vaikinų, dauguma garbaniai su raštuotom liemenėm, kalbantys apie sinusų teoremas ir besiginčijantys, kuris daugiau kubinių šaknų moka.
O vargeli.
"Vapliai", kaip mano senelis sakydavo.
Ir kodėl man nekeista, kad klasiokė nežino, kas yra Depešai.

Pasaulis "skęsta" krizėje

Taip skęsta, kad "Akropoly" net prisėst nėra kur.
Taigi, atsedėjau tas tris valandas matiekos olimpiadoj. Galvojimas išvargino, tai su mama nusprendėm nuvykti apžiūrėti naująjį Akropolį ir pavalgyt.
O žmonių žmonių!
Prisėst nebuvo kur, nei kavinėje, nei suoliukų. Gavom "Akropolio" saldainių, balionių, ir movėm iš to širšių lizdo į ramią Tilžę, kur tuo metu koncertavo Merūnas ir mes nesiteikėm nueit į jį pažiūrėt, kaip mūsų tėtis su sese [mano], kadangi apžiūrinėjom blizgučius Eurokoje. Ir aš vieną pakabuką išsirinkau, palepinau save už tą nesveiką olimpiadą.
Kai galiausiai patenkinau savo skrandį pica ir atsigėriau tikrai ne tokios puikios arbatos kaip būčiau atsigėrusi kokiame 'Presto" [pro kurį važiuodama pagalvojau apie Dei :}], pasitrankėm po parduotuves, o aš, kaip visada, neradau man patinkančių batų, užtat praleidau kokią valandą "Sidabriniame medyje", nes negaliu atitraukti akių nuo kanceliarinių prekių; ypač nuo užrašinių ir rašiklių.
Žinoma, aplankiau ir savo šventovę - knygyną - kuris, priešingai nei kitos parduotuvės, tiek Akropolyje, tiek Tilžėje buvo tuščias ir praplėčiau savo norimų knygų sąrašą.
Tikrai, juokas mane ima, kai pagalvoju, jog prekybos centrai taip spračiai dygsta, o muziejai, kultūros paminklai griūva.
Juokinga.
Noriu pačiaužioti.
Su Sandra. :}
Ir kaip mane užknisa žmonės, kurie prieštarautų tik tam, kad tą darytų, o ne tam, kad turėtų kokią konkrečią nuomonę. Savo prieštaravimų jie net nesugeba pagrįsti!

aš kalbėjausi su Dave! : D

Jei prieš kokį mėnesį maniau, kad aš užsikrėčiau Depešų manija, klydau.
Tik dabar supratau, ką reiškia mėgti Depešus.
Tu negali tverti be jų muzikos, negali [ir nenori!] išmesti jų dainų iš galvos, trokšti dainuoti kartu ir darai tai viešose vietose, pasikalbi su Dave gatvėje [gerai, gerai, taip buvo tik kartą!] ir neįsivaizduoji muzikos, kuri labiau tave įaudrintų ir priverstu jausti ją, tą muziką, savo venose, pūlsuojančią kraujyje ir užliejantį vidų nuostabų Dave balsą.
Dabar aš tai suprantu.
Depeche Mode.
Kaip viliojančiai skamba.
Visa diena su „Hole to feed“.
Aš jai pasidaviau. Jaučiuos nuginkluota. Žodžiai mintyse. Visą laiką.
Jau kai kam esu minėjus, kad Depešų muzika - puikus gyvenimo fonas. Patikėkit.
O jau „Wrong“ klipas! Negaliu pamiršti to mašiną lydinčio gilaus ir su pasigailėjimu Dave žvilgsnio.
Ech.
Man jie tikrai gausiai [visos šio žodžio vartojimo autorinės teisės priklauso Inetai, bet, turint omeny jos Depešų mėgimą, man sunku Jų nesieti su šiuo žodžiu] patinka.

Labas, pavasari.

Pavasario sutiktuvės buvo šaunios.
Stovėti su maudymuku sningant lauke ir klykti iš visos gerklės po ligos nėra labai protinga, bet praėjo. Buvo smagu. Mėgstu pirtį.
Šiandien atsikėliau ankstokai.
Vakar miegot nuėjau vėlai, užmigau nė nepalinkėjus labos nakties tam, kam nuolat linkiu.
Nors dar ne žalia ir dar ne gėlėta, aš jaučiu kažkokią optimistišką dvasią.
Na, ji nedidukė.
Vakar prisivalgiau bananų. Išdaviau apelsinus!
Šiandien kokią valandą keitinėjau šablonus, kol likau prie šito. Tokių gerulių radau, bet jų išdėstymas toks be ryšio!
Nieko, bus tų šablonų.
Vienas patiko.
Toks hipiškas.
Per spalvotas.
Per etiką rašiau darbą apie hipius.
Rytoj man kontras. Chemijos. Bjauru.
Noriu atostogų. Dabar.
Nusikaliau nuo mokslų. Ypač nuo trimestro galo. Pervargau. Tfu.
Laimei, aštuonetų nebuvo. Buvo du devynetai. Kūno kultūra ir chemija.
Tfu, dar kart.
Prisivalgiau sausainių.
Žinot tokius rusiškus, "Karvutė" vadinasi. Paprasti, šokoladiniai. Niam.
Vakar buvo taip dieviškai linksma.
Šiandien nebe.
Nekenčiu sekmadienių. Tokai durna savaitės diena.

Paskutinė žiemos diena

Orginalus pavadinimas, ką? : D
Mano galva kaip užmūryta, vėl : D Toks šeštadienis, kai tingisi ką nors veikt.
Vakar pagalvojau, kad siaubingai pasiilgau Mildos. Susipykom prieš kokius metus, ir nė nepamenu, kodėl. Nuo to laiko nesimatėm. Besitvarkydama aptikau mūsų bendras nuotraukas ir neišlaikiau. Parašiau jai žinutę.
Ji atrašė.
Ji irgi manęs pasiilgo.
Reiks laiko. Bet gal, palaipsniui, mes vėl tapsim draugėm.
Dabar mes kitokios. Abi pasiketėm. Anksčiau svaigom dėl Bloom'o. Vakar plepėjom kokias tris valandas ir paaiškėjo, kad dabar abi svaigstam dėl Robo. Ji ėmė mokytis groti pianinu. Aš - gitara, bet man tai velnioniškai sunku. Ji pamėgo chemiją. Aš ėmiau nekęsti dailės.
Grįžkim prie žiemos.
Šiandien vedžiojau savo misterį Šunėką ir jis nuvedė mane prie upės. Šaunuolis Šunėkas, man labai patinka ta vieta, tik seniai joje nebuvau. Sniegas tirpsta; šviečia saulė. Dabar supratau, kad artėja Velykos. Ta šventė man nėra labai jau ypatinga - aš nė nemėgstu kiaušinių - bet bus atostogos, ir bus šaunu. Nors, terlenimasis su dažais Velykų išvakarėse tai man patinka.
Vakar sumąsčiau, kad reikia kažką nuveikt. Tada susiradau savo didelį žalią segtuvą, papuošiau visokiais niekais, paveikslėliais, ir susisegiau į jį įvairius man ką nors sakančius straipsnius. Iš vidinės pusės nuklijavau jį bilietais: autobuso, teatro, kino, koncertų... Ant vieno į į jį įsegtų lapų nutūpė menka dalis mano čekių, žodžiu, dar vienas iš neturėjimo ką veikti pagamintas [ padabintas] Otilijos šedevras. Prasiknisau iki dvylikos ir pamiršau Hausą, bet būtent toks ir buvo tikslas - su užsidegimu ką nors nuveikti, nes jau seniai nieko gero nedariau.
Pamiršau išsiųsti laišką Sandrai, šlamštas. Tiek to, išsiųsiu antradienį.
Šiandien atvažiuos puseserės, ir atvažiuos dviem savaitėm anksčiau, nei planavo. Nesakau, kad nelaukiu jų, bet jų apsilankymas mažą malonumo teteikia. Sunku žmogui, kai tik dvi pusseseres turi. Ir nei su viena negali normaliai pabendrauti. O juk būtų šaunu.
Sužinojau, kad kovo 27 d. man matematikos olimpiada Šiauliuose. Atstovaut Pakro rajonui, nes taip netyčia man gruodį pasisekė. O kovo 28-29 dienos Šiaulių tunto aštuoniasdeišmtpenkmetis ir pirmas laužas. [kaip supratot, aš apie skautus]. Bus užimta savaitė. Fuck.
Pajutau krizę.
Atleido draugės tėtį.
Baisu. Turint omeny, kad ji tik jį teturi.
Žurnale perskaičiau siaubingai gerą mergelės apibūdinimą. Pirmąkart man kažkas tiko!
"Mergelė. Dažniausiai tvarkinga asmenybė, mėgstanti skaityti. Mergelė mėgsta elegantišką stilių ir rimtesnes rūbų spalvas [juodą, rudą, smėlio, baltą...]. Dažnai mergelės turi labai žemiškų silpnybių, bet nemėgsta jų parodyti. Dažniau rūpinasi kitų rūpesčiais ir pamiršta savus. Myli ne už gražų veidelį, o už gilias mintis. Draugai mergeles turėtų ypatingai saugoti..."
Paskutinis sakinys man patinka : D Jaučiuos tokia egoistė dabar : D
Dėl elegantiško stiliaus, hm, beveik taikliai. Nors, savaime suprantama, skirtingai vietai skirtingas rūbas. Tik tokia yda, kad dažniausiai išsirenku tokį rūbą, su kokiu kasdien neisi.
Dėl gilių minčių tai tikra tiesa : D Nors nemėgstu kokių ten labai jau lyrikų.
Ir šiaip, nepamenu viso to aprašymo, bet kontekstas panašus.
Sandra, neišsiregistruosiu iš onės tik todėl, kad ji kartais praverčia xD nors dažniau užknisa.

Mergaitė su apelsinais

Tiesiog eidama namo iš parduotuvės ir kimšdama didelį sultingą apelsiną sugalvojau tokį pavadinimą. Visai visai ne į temą. Mano pirštinės kvepia apelsinais, niam. Jų mano pilve telpa beviltiškai daug.
Galėčiau tapti vegetare. Misčiau apelsinais.
Neee, aš nusišneku. Neišgyvenčiau be močiutės vištienos krūtinėlių. : D Ir be šašlykų vasarą susirinkus giminėms.
Kartais aš labai myliu savo gimines.
Ir visada myliu savo pusbrolį. Nors ne visai pateisinu jo gyvenimo būdą, bet kas aš tokia, kad vertinčiau?
Dabar tėtis, girdžiu, garsiai skaito visokius faktus. Jam negalima duoti jokio žurnalo, juolab Iliustruoto mokslo, nes ima skaityti garsiai, net jei mes žiūrim televizorių ar ką nors veikiam, jam tiesiog patinka trukdyti. Tarsi mes to jau nebūtume skaitę. Dėkui Dievui, bent kokių Žmonių garsiai neima skaityt : D
Jaučiat, pavasaris jau beveik čia. Šlapia dabar, bjauru, šlykštu nosį į lauką kišt.
Atkentėjau šiaip ne taip penkias tragiškas pamokas, ir dabar jaučiuos puikiai, nes prisikirtau apelsinų ir jaučiu, kad savaitgalis.
Puikus jausmas.
KItą penktadienį berods dešimtokų šimtadienis, tad man iškils dilema, ką apsirengti. Nemėgstu, kai tokios moteriškos [ir ne tik] ydos išsiveržia su kaupu.
Dabar skaitau "Linkėjimus nuo Džordžijos". Kas patinka knygoje - tai originalios sąrašų idėjos.
Išsikirpau [mama, laimei, nematė : D] iš Žmonių Dave ir jo pinčerio nuotrauką. Įsiklijavau ją į savo ypatingą sąsiuvinį, kuris skirtas visokiem niekam, tame tarpe ir garbingų žmonių klijavimui į jį. Na, ne žmonių, o jų atvaizdų : D Kaži, ar Dave priliptų prie mano sąsiuvinio. : D
Nusišneku.
Penktadienio įtaka.
Penktadieniai yra gerai.
one.lt nėra gerai.

Lenkiuosi žemai "Atviram ratui"

Taigi taigi.
Vaikas [aš] beveik pasveiko ir vakar buvo teatre. Ir jis negali atsidžiaugti, nes tokį fanatstiką dalyką matė.
Spektaklis vadinosi "Pabėgimas į "Akropolį"".
Iškart galima suprasti, kad jokių tradicinių dalykėlių čia nebus - tai mane traukė. Spektaklio tema - žmonių atitolimas, sumaterialėjimas.
Aš tikėjaus kažko gražaus, bet tik ne šito!
Spektaklis buvo mažų mažiausiai fantastiškas, bet tokie žodžiai jam netinka.
Jis buvo šokiruojantis, verčiantis iš koto, kažką suvirpinantis ir dar kartą šokiruojantis!
Neveltui režisierius - pats talentingiausias fantastiškai nerealus keistuolis - Aidas Giniotis.
Spektaklyje galėjai verkti iš juoko.
Aš sužavėta subtiliu ir kartais šiurkščiu režisieriaus humoro jausmu, o ką jau kalbėti apie aktorių talentą! Septyni jauni artistai. Kelios dešimtys jų įkūnytų herojų. Tokių skirtingų. Sėdėjau ir bandžiau įsivaizduoti, kiek čia darbo įdėta.
Žavėjausi, žavėjausi, ir dar kartą žavėjausi.
Spektaklis buvo sudarytas iš daugybės mažų istorijų apie daugybę skirtingų žmonių. Jos spalvotos, tarsi trumpi vaizdeliai iš mūsų gyvenimo, tačiau labai aktualūs. Protu nesuvokiama, kaip jiems taip pavyksta.
Nuo dviejų mokyklos kvailelių, prasikišusių pirštus pro džinsų ištrauktuką, iki mokytojos, trokštančios fizinės bausmės įteisinimo. Nuo dviejų neformalų, kalbančių apie Lietuvą kaip apie 'faking provinciją', kurioje "nėra vietos stiliui", iki girtuoklės, lendančios prie vyrų. Nuo informatiko, stebinčio TV ekrane "Kakarieku", iki dirbtinės TV žvaigždės blondinės.
Šios smulkios istorijos įsipynė į vieną, apie aštuntokę, troškusią pamatyti Akropolį. Ir viskas buvo tai žavu, kad sunku apsakyti.
Vienas kitas stipresnis keiksmažodis dar labiau sustiprino kuriamus įvaizdžius. Ypač tų kvailelių. O jau mimikos, išraiškos!
Man patiko žmonės "turintys apie ką pakalbėti ir be televizoriaus". Maždaug taip:
-Man tai nei šilta, nei šalta.
-Man tai irgi.
-Nu supranti, nėra taip, kad prakaituotum, bet ir rankos nešala.
-Nu jo, taip per viduriuką.
-Jo, bet vakare tai labiau šalta nei šilta.
-Tai jo, vakarais vėsiau nei šilčiau.
Bet buvo tūkstančiai vietų, kai iš juoko galėjai mirti.
Su karčia ironija ir sarkazmu puikiai pademonstruotos šiuolaikinės problemos.
Aš sužavėta, nors sakiau tai jau ne vieną kartą.
Myliu Tave, teatre.

P.S. Jei Atviras ratas savo gastrolėse aplankys Jūsų miestą, nueikit. Atsiminsit reginį dar ilgai ilgai. Juo sužavėti buvo net tie, kurie 'nemėgo' teatro.

suknista sloga ir šlykštus kosulys

Toks nuostabus mano savaitgalis tarp keturių sienų. Na, ateina draugai aplankyt, bet vistiek nuobodu. Aš mėgstu lėkti, vaikščioti, būti užsiėmusi - nekenčiu taip be tikslo gulėti lovoje ir dar kankintis, nes mano galvos skausmas atsparus vaistams.
Turėjau daug laiko pagalvoti.
Ir net sudariau tikslų sąrašą, ką būtinai turiu padaryti.
Pažadėjau sau, kad būtinai apsilankysiu Bienalėje, kai bus. Kai iš visų šalių atgabenami naujausi eksponatai, fotografijos ir kitokie meno dalykėliai, ir tai būna taip fantastiška! 2008 Bienalėje buvau tik tokiu būdu, kai sėdima prieš kompiuterį ir spoksoma į ekraną, į mano tetos darytas nuotraukas su įdomiausias darbais, ir dūsaujant, kaip faina būtų realiai ten sudalyvauti.
Aš net mokyklos pasiilgau namie sėdėdama.
Tikrai, myliu savo mokyklą.
Ir man joje patinka viskas, išskyrus kokias penkias personas, bet pakęsti tai galima.
Kol manęs nebuvo, viena klasiokė, kuri man [ir daugumai] žiauriai nepatinka, užpuolė mano klasiokę, kuri yra mano draugė, nes blogietei pasirodė "kad klasiokė su drauge šneka apie ją blogus dalykus". Tai ryte visa mokykla, nuo penktokų iki mūsiškių, pasitiko tą blogietę gniūžčių kruša :D
Gaila, kad nebuvau.
Turbūt būčiau metusi gniūžtę viena pirmųjų :D
Toks bereiškmis įrašas, žinau.
Bet ta sloga spaudžia smegenis.

ta raudonskruostė mergytė.

Tiek sniego jau seniai nemačiau!
Gražu.
Šalta.
Bet viduj toks šiltas jausmas paplūdo, kai pamačiau, kaip jaunas tėtis vežioja tokia gražutę raudonskruostę dukrelę rogutėse.
Aš jai pavydžiu.
Ne, ne rogučių.
Pavydžiu to tyro vaikiškumo, to nekaltumo veide, to laisvo mąstymo, nesuvaržyto mokslo ir visokių dalykų, kokių gyvenime, ko gero, nė nereikės... Pavydžiu jai tos šiltos šypsenos, to nerūpestingumo, to natūralumo, kokio pas mane seniai nebėra.
Iš tiesų, vaikystėje, ko gero, žmogus laisviausias.
Vėliau tu mokais tam, kad rastum darbą. Vėliau dirbi tam, kad gautum pensiją. Esi tarsi užprogramuotas robotas, dirbti visą gyvenimą tam, kad būtum gyvas.
Tačiau tos laikinos laimės, džiaugsmo, natūralumo akimirkos nušviečia mūsų pilką tikrovę.
Kartais tereikia vieno vėjo gūsio, vienos snaigės, vieno apkabinimo, vienos jūros bangos, kad pajustum malonumą; malonumą būti gyvu.
Ar man gera gyventi?
Yra daugybę dalykų, kurie pasunkina ir apkartina egzistavimą, tačiau viskas nublanksta tą akimirką, kai jautiesi mylimas, kai būni su brangiais žmonėmis, kai darai tai, kas tau teikia malonumą...
Negaliu sulaukti pavasario.
Viskas skleisis, žydės, sprogs pumpurai – tai magija. Viskas prasidės iš naujo; naujas gyvenimo ratas.
Aš laukiu tos naujos gyvybės pojūčio, atgimimo, to, kas parodo, kad nors ir kokia tamsi, šalta ir nyki buvo žiema, viskas vėl prašviesės. Šviesūs, ilgi vakarai, žalia žolė, skaistus dangus – štai ko aš pasiilgau. Švelnios, žvaigždėtos pavasario naktys. Vėjyje linguojantys sprogstantys lapai...
Aš to noriu, noriu dabar!
Pavargau nuo žiemos, nuo šalčio, nuo nykumo, nuo pilkų veidų, nuo storų pirštinių – noriu gaivos, noriu lengvo kvėpavimo – pavasarį viskas kitaip!
Jau seniai nerašiau taip saldžiai.
Bet gyvenime reikia įvairovės, ar ne?
Greičiausiai čia paveikė tai, kad tvarkydama muziką (taip, aš tai padariau!) radau daug gerų, senų dainų, keliančių tokių malonių asociacijų ir prisiminimų, kad negaliu nustygti vietoje.
Šiuo metu groja Walters & Kazha “War is not over”, ir man tai gera pritarti, nes jau seniai neklausiau tokios muzikos, ir seniai taip nesidžiaugiau tuo, kad kvėpuoju.

And I‘m so sorry I‘m so helpless in this angry world...

Ech. Sentimentai.

šaldiklis mokinukams.

(Vase with dasies and anemones; Van Gogh.)

Tiktų mūsų mokyklai toks pavadinimas, tikrai.

Kalu dabar modernizmo sroves, ir man jos visos maišosi. Dadaizmas, futurizmas, ekspresionizmas, impresionizmas, surrealizmas, in*kažkoks*izmas...

Nors, iš tiesų, modernizmo skyrius buvo bent jau ne nuobodus. Kūriniai spalvoti.

O ypač man patinka siurrealistiniai [jei klystu, pataisykit] Dali paveikslai.

Įdomūs.

Na, neprilygs mano pamėgtiems Van Gogo gėlių paveikslams, bet vistiek.

Paskutiniu metu mane ėmė ypatingai dominti dailė. Kas čia užėjo? Net išsirinkau mylimiausius ir nemylimiausius dailininkus, ir net mylimiausius jų darbus :D

Viskas prasidėjo nuo to, kad kai kėliausi į flashą Simutės piešinius, kartu susikėliau ir daugybę dailininkų paveikslų. Vėliau juos permečiau akimis, vėliau bandžiau suvesti su dailės srovėm, ir man visai patiko. Norėčiau piešti taip, kaip Simutė. Talentas ji.

O mano destkopą dabar puošia Van Gogo "Irises".

Iš tiesų, net kaip "meno žmogus" jaučiuos :D

Deja, tik kabutėse. Pastebėjau, kaip visiems patinka tokius vaidinti, ir nesvarbu, ar toks jis iš tiesų.

Gavau šiandien 10 iš biologijos, ir gniūžtę į nugarą iš Lukio.

Blogas berniukas :D

Vakar Samantai suėjo dveji. Pasisekė mergaitei, per gimtadienį nei į mokyklą, nei ateitį į darbą nereiks.

Garbanė.

Myliu tokius vaikius kaip ji.

Ir dar myliu labai tokį berniuką Danielių, jam tai jau treji, jis mano puspusseserės sūnelis, ir toks nerealus.

Ir tikrai nemyliu savo puspusbrolio, kuriam septyni, nes jis tikras Hitlerio antrininkas. Iš tiesų, ūsiukus tik tereikia išpiešt. Nieko, paaugs, galės pats užsiauginti. :D Kai jis atvažiuoja, mano ant fotelio ir ant lovos pasodintiems meškinams būna šakės.

Vakar mama norėjo su manim labai rimtai pakalbėti apie ateitį. O aš taip nemėgstu to jos įpareigojančio tono!

Ir dar, šiandien trenkiaus ant apledėjusio asfalto. Draugė ištiesė ranką man padėt atsikelt, o aš tada pergrioviau ją.

Bloga, bloga Otilija, kaip kad Mauzeris (Sūrskis?) ant Valinsko sako.

šaltibarščiai ir sniego angelai.

Mano močiutė pati geriausia.
Padarė šaltibarščių, nes aš labai jų norėjau.
Niam niam. Valgysiu juos pietums.
Myliu tave, močiute.
Vakar darėm sniego angelus. Daug angelų. Jų prigulė mano sode. Daug daug. Darėm kartu su draugais. Buvo smagu.
Vaikiška, bet labai smagu.
Paskui mėtėmis gniūžtėmis.
Grįžau šlapia. Raudonais skruostais.
Nekenčiu, kai skruostai pasidaro raudoni. Jaučiuos kaip šaltibarščiai tada.
Niam niam.
Labai akivaizdu, kaip smarkiai aš jų noriu, ar ne?:}
Mano mylima MTV rodo Katy Perry gyvai.
Nemėgstu Katy Perry. Ir dar negaliu žiūrėt į Lady Gaga :x
Vakar vakare priverčiau mamą pažiūrėt "Step up: The streets".
Jai patiko.
Pažiūrėjus filmą susiradau kompe "Bounce" ir lingavau į ritmą. Kaip daug kartų prieš tai.
Šiaip neklausau tokių dainų.
Tačiau pasitaiko išimčių.
Noriu pažiūrėt "Edvardą žirkliarankį". Deppas.<3>
Šiandien sužinojau, kad po kovo 11 nereiks į mokyklą iki pat pirmadienio. Kaip super.
Laukiu laukiu.
Kaip man patinka skype "nematomas" funkcija.
Labai padeda.
Noriu paskatyti kokią gerą gerą knygą. Gal turit pasiūlymų?
O, kad išleistų kokią LT dar nebuvusią Brooks'o knygą. Myliu Brooks'o knygas. Jos tokios kietos. Nors pabaigos kartais atrodo panašios, bet vistiek.
Iki pavasario vos pora savaičių liko. Ir net mažiau.
Noriu snieguolių.
Kaip bus gražu.

tas pasiutusiai beprotiškas savaitgalis.

Iš tiesų, košmariškas penktadienis ir beprotiškas šeštadienis praėjo puikiai.
Draugės yra puikus dalykas.
Ir jokie vaikinai tam neprilygs :D
Penktadienį, kai vyko geriausios poros rinkimai, atrakcijos ir t.t., aš ramščiau sienas ir piktai žvelgiau į poreles, besisukančias tarp kaktų suspaudus balioną pagal tą nuostabiai valentinišką Bryan'o Adams'o dainą.
Tuo metu, asmuo, turėjęs su manim dalyvauti, gulėjo lovoje su didele temperatūra.
Vargšelis.
Laimei, yra tokie padarai - draugės.
Ir jos mane taip nerealiai išblaškė!
Mes gėrėm šampaną, kėlėm tostus už tai, kad vis dar esam "svajonių nuotakos" [na, bent kai kurios], valgėm bananus ir šokoladą, paskui nusišokom negyvai, grįžom pas mane, kur nieko nebuvo namie, toliau gėrėm "Fokus Pokus" [xD], supylėm mamos taures, ir ji, AČIŪ DIEVUI, to kol kas nepastebėjo, vėliau varvinom seilę televizoriaus ekrane spoksodamos į gražuoliukus, kol galiausiai išsiskirstėm;
Šeštadienį nubudus radau prie lovos dėžutę valentiniškai įpakuotų Rafaello, ačiū mamai ir tėčiui, iš tiesų, galvojau apie vargšą nelaimėlį, tačiau nieku gyvu nebūčiau jo aplankiusi, kai jo namai pilni svečių, pas mane atėjo Toma, ir praleidom laiką šauniai. Persivalgėm apelsinų, persižiūrėjom Happy Tree friends, persiklausėm Muse ir kitokios muzikos, žodžiu, atsiminti bus ką.
Ypač penktadienio vaizdų.
Žodžiu, seniai taip nesilinksminom, taip visos kartu.
O dabar sėdžiu laiminga, kadangi savaitgalis tęsiasi, prie kompo guli kelios minkštos gėlės, mama kitam kambary, girdžiu, kalba su tėčiu apie šiandien vyksianti 02-16 minėjimą, ir nori ten nueiti, ir, aišku, vestis mane, o aš, aišku, nenoriu, tačiau, veikiausiai, nenorėdama sunervinti mamos, ten eisiu, susiraukusi, nes, kiek mačiau, tai ten liaudiškas dainas dainuos, bet eisiu, ir turbūt surauksiu veidą, ir gal atsiras keliso raukšlės, bet, veikiausiai, prisikalbinsiu Tomą, mes eisim abi, tada pakikensim, užsitrauksim šalia sėdinčių "kaimynų" nemalonę, ir viskas bus gerai.
Ačiū, tau, Lietuva, kad davei mums tris laisvadienius.

Sninga. O kur šypsenos?

Jei prieš kokį mėnėsį būtų snigę, aš skrajočiau padebesiais.
O dabar esu įsiutusi.
Taip džiaugiausi netikėtai išlindusia saule... O dabar sninga.
Šiandien per etiką, artėjant Valentino dienai, dar vienai komercinei šventei, ant lapelių rašėme, už ką mylime savo klasiokus.
Į etiką mes tik šeši mokinukai teeinam, o reikėjo parašyt trims mylimiausiems.
Taigi, sulaukiau keturių lapelių.
Iškart susinervinau, nes turėjau pasijusti blogai vien todėl, kad apie mane rašė kažkas, kuriam neparašiau aš.
Tiesiog žmonių supykdymas.
Vienas lapelis man patiko kur kas labiau nei kiti.

Myliu už mūsų krepšinio vakarus, nuolatines lažybas ir spalvotą asmenybę. Myliu, nes yra labai nuoširdi, pralinksmina, mirtinais atvejais duoda nusirašyt ir šiaip yra artimas sielai žmogus. Be to, jos labai gražios akys.

Patikėkit, aš taip lūžau iš paskutinio sakinio.

Buvo smagi pamoka.

Ryt sakom kalbą pažymiui.

Aš bijau. Iš tiesų, peržiūrėjus senesnes potemes, norėčiau, kad man pakliūtų kas nors panašaus į "Skaitantis žmogus - nykstanti rūšis". Neigčiau šitą teiginį.

Šiandien teko apsilankyti pas direktorę, dėl Valentino dienos smulkmenų.

Rytoj iš vakaro puošim mokyklą. O per diskoteką vyks geriausios poros rinkimai kurios prizas - vakarienė dviem matematikos kabinete (kokia atrakcija, cha cha) su vaikišku šampanu.

Puiki alkoholio rūšis. Net nuo jo sugebu nebepaeiti tiesiai.

Šiaip aš nerimtai, bet tikrovė panaši.

Tos porelės tai bus dalyviai, burtų keliu suporuoti. Žodžiu, toks beryšiakas diskotekos metu.

Mane taip užkniso neveiklumas. Mokykla miršta, tą žino visi. Vaikų jau nė šimto nėra. Metai priešpaskutiniai prieš uždarymą. Visi gali iš nuobodulio mirti, tai kažkas juk turi kažką daryt. Kad ir ne į temą, reikia sau paskutinius metus prasiskaidrint.

Noriu darbo su žmonėmis.

Negalėčiau sėdėti kokiam kabinetuke ir skaičiuoti kokius svetimus pinigus. Tai būtų žiauru.

Iš tiesų, turbūt derėtų ruoštis kalbai. Bet mano bloginė priklausomybė tokia stipri, kad ateinu čia beveik kasdien ir malu dalykus ne į temą.

Turbūt eisiu, išjungsiu tą kvailą sesės klausomą dainą ir paskaitinėsiu kokių straipsnių.

Gal padės.

Gal.

Gal?

Palinkėkit man sėkmės.

Kas tu?

Tiesiog perskaičiau ant kažkokios brošiūros ir man patiko.
Kodėl supranti, kad tau žmogaus taip reikėjo tik tada, kai jį prarandi?
Pykstu.
Ant savęs.
Ir ne tik.
Taip dažnai elgiuosi blogai, nes man tada atrodo, kad elgiuosi taip, kaip reikia. Nenoriu elgtis taip, kaip reikia.
Noriu išlėkti į lauką ir pasivažinėti riedučiais. Bet visur ledas, košė. Fak. T.y. fuj.
Laukiu vasaros ir mūsų badmintono vakarų. Laukiu savo žydrų šortukų. Laukiu ežerų, maudymuko ir karštos saulės.
Šiandien sunkiai prakalbu.
Kaip visada, su drauge vaikščiodamos valgėm ledus. Nežinau, ar dėl to, ar ne, bet kad gerklę skauda, tai faktas. O čia ne kas, nes negaliu pakelti balso, kai reikia.
O šiandien reikėjo.
Šiandien manęs paklausė "kaip manai, kokią tave prisimins, kai išeisi iš mokyklos?".
Manau, kad kiekvienas prisimins mane skirtingai.
Direktorei aš atrodau sadistė, auklėtojai - aktyvistė, fizikui - kiek pakvaišus, draugams - kažkas neblogo... Bet čia tik mano prielaidos. Velniai žino, kaip ten yra.
Visada bus žmonių, kuriems neįtiksi.
Bet ar tam, kad keliems įtiktum, verta keistis ir būti kitokia, negu tokia, už ką tave myli tie žmonės, kurie rūpi tau?
Šiaip, aš net nežinau, kokią save pati po kokių dešimt metų prisiminsiu.
Kartais aš tokia sentimentali, kartais tokia besidžiaugianti, kartais tokia įkyri, kartkartėm miela, o paskutiniu metu tokia pesimistiška kaip dabar.
Šiaip manau, kad dar yra skirtumas tarp to, koks esi gyvenime ir koks internetinėje erdvėje.
Nė nenumanau, kokią mane įsivaizduojate.
Burbeklę? Piktą? Gerietę? Blogiukę? Mielą? Trenktą?
Esminis skirtumas yra tas, kad rašydamas dažniausiai spėji viską apgalvoti, sudėti mintis, o realiame gyvenime taip nebūna.
Aš visada pasakau, o paskui gailiuosi.
Pykstu, kai laiku neprikandu liežuvio.
Iš mamos paveldėtas bruožas.
Iš tiesų, mudvi labai panašios.
Ir išvaizda. Ir pomėgiais. Dėkoju jai už visus savo gerus genus.
Dėkoju ir tėčiui, kad pagadino iš mamos galėtą gauti tobulumą. :D
Šiaip ir jis turi gerų savybių. Tik man jų neperdavė.
Ačiū Dievui, neperdavė ir savo muzikos skonio. O tai dabar kokios Yvos klausyčiau, arba "Ruskoe radio". Parašyčiau rusiškom raidėm, bet kompe tokių nėra.
Dar kažką "prasmingo" norėjau pasakyt prieš nukrypdama link tėvų. Bet nukrypau ir nebepamenu.
Iš tiesų, kartais norėčiau būt geresnė, protingesnė gyvenimo atžvilgiu.
Norėčiau turėt konkretų tikslą ir konkrečių troškimų. Bet viskas, šiuo metu, labai padrika.
Nekenčiu savo amžiaus.
Kaip gera būtų dabar kokią gerą valandą pagulėti vonioj. Bet reikia daryti kvailą technologijų darbą.

Taigi.

O kas esi tu?

Iki pavasario liko tik *bet koks skaičius* dienų

O taip, Teleloto įtaka.
Nekenčių to žaidimo, tačiau vakar mama privertė žiūrėti, nes buvo prisipirkus bilietų, o pati išvažiavo į Koršunovo "Hamletą" Kaune, ir jokiu būdu nesutiko, kad po kiek laiko patikrinčiau bilietus internete.
Ir ten taip durnai, per tą žaidimą, sako, pvz. "nulis, trys, devyni, penki, bet koks skaičius...". Fu, fu, fu. Ir aš tuo metu būčiau norėjus Koršunovo spektaklyje sėdėt.
Šiaip įrašo pavadinimas gal ir nelabai į temą, nes apie pavasarį nerašysiu.
Kiek galima druską ant žaizdos pylinėti.
Šiandien sužinojom, kad kūno kultūros mokytojas susilaužė koją. Tai laimė visiems buvo, mėnesį be šitos tragedijos gyvensime.
Šlykšti ta mokytojo profesija - tau kažkas blogai nutinka, o visi džiaugiasi.
Per chemiją lankstėm gerves. Mokytoja tokiai veiklai nepritarė, bet per draugų juoką nelabai girdėjom, ką ji šneka.
Iš tiesų, mūsų chemijos pamoka - tikras cirkas. Visi daro ką nori, tame tarpe ir mokytoja.
Iš tiesų, užknisa.
Aišku, chemijos kalimas ne kokia perspektyva, bet teks pasistenkti, kad per tas nieko neveikimo pamokas antrame trimestre neatgultų aštuonetas, nes kuncę tai išsitaisiau, tačiau jei chemijoj taip susivarysiu, kuo aš neabejoju, vėl bus blogai.
Varge, kiek daug visokių skautiškų pasiūlymų šiandien mokytoja pateikė.
Visokie žygiai, šventės.
Į tą ilgą žygį, kur kažkiek ten daug, jei atmintis neapgauna, penkiasdešimties kilometrų, mielai eičiau. Tik reiks kokią draugę prisikalbinti.
Šiandien tokią gražią istoriją iš močiutės išgirdau. Gal kada perpasakosiu.
O ji tai tikra šaunuolė.
Išvirė mano mėgstamiausią sriubą.
Aštrią.
Super. Tik gerklė dar dega.
Kankinuos su Paskaliu.
Nekenčiu Paskalio.
Jau kaip atsibodo tas programavimas, tai eina po velnių.
O ryt ir fiziką rašom.
Tikras smagumėėėėlis.

sudedant taškus ant "i".

Priklausomybės:

• apelsinai
• Bestas
• blog'as
• pasivaikščiojimas
• žydra spalva
• muzika

Norai:

• pavasaris
• pasivažinėjimas riedučiais
• dėžutė "Miau" trijų skonių mažučių ledų
• saulė
• nauja knyga
• šokoladas
• Pattinson'as
• Varniai
• dainos prie laužo
• nakvynė po žvaigždėm
• laiškas
• "Keista Bendžamino Batono istorija"
• "Requiem of a dream", kurio vis dar neįstengiau pamatyti
• atostogos

Baimės:

• susimovimas per fizikos kontrą
• kalba
• kalbėjimo egzaminas
• planų nenusisekimas
• kirčiavimas

Artimiausi planai:

• biblioteka
• diskoteka
• teatras
• Bruklino ledas

Blogybės:

• chemija
• stringantis PC
• nuvalkiota raudona spalva Valentino dieną

Mp3 groja:

• Muse - Hysteria
• Muse - Pink Ego Box
• Muse - Dark Shines
• Muse - Supermassive black hole
• Muse - Assasian

Siutina:

• šaltis
• drėgmė
• ar jau sakiau šaltis?
• toks oras
• nuobodulys
• chemikė
• kompas
• tyla telefone

O taip, man patinka sudarinėti sąrašus. Be to, juodai, labai juodai nėra ką veikt. Jau geriau namų darbų būtų daugiau užduota; vis ne beprasmis sėdėjimas prie kompiuterio ir kitų smegenų teršimas.

Žaviuosi žmonėmis, kurie kiekvienam atlikėjui skiria atskirą katalogą.

Aš tai taip nemoku. Visa muzika bet kaip, išskyrus Muse, Depešus, mamos Modern Talking'us ir dar kelis laiminguosius.
Reiktų kada susitvarkyt, bet kokia betvarkė galvoje, tokia ir kompiuteryje.
Kokį malonumą patyriau vakar, iki antros nakties išsitiesusi lovoje kompiuteriu barškindama istoriją ir klausydamasi Belos lopšinės!
Tokia nuostabi melodija.
Šiaip šeštadienį praleidau šauniai.
Kone visa dieną buvau pas Tomą, ir mums, kaip visad, kartu buvo be proto linksma.
Nusišokom, nusišnekėjom, nusigėrėm (apelsinų sulčių, savaime suprantama ;D) ir išeikvojom visą energiją. Grįžau vos pastovėdama ant kojų, išmaukiu du puodelius kavos ir tik kofeino dėka sugebėjau neužmigusi pažiūrėti Hausą bei rašyti.
O kiek širdelių iškarpėm! Ir pagaliau pilnai suplanavom Valentino dienos diskoteką su geriausios poros rinkimais ir kitom nesąmonėm.
Bus smagu.
Tikiuosi.
Ir vėl prasidėjo bereikšmis rašymas :}

Valanda.

Tiek laiko, kol eisiu į lauką ir susitiksiu su drauge.
Nusprendžiau, kad iki tol dar galiu ką nors kvailo duoti pasauliui - todėl rašau čia.
Visų pirma, tai šiandien mane tikybos mokytoja nustebino.
Aš kaip tik su Toma kalbėjau apie elnią, o pro šalį ėjo tikybininkė. Ji pasakė:
"Dar niekada nemačiau tokios tavo šypsenos! Turbūt kalbat apie kažką labai gero...".
Beveik pataikė.
Jaučiu, kad biologijos kontrolinį parašiau patenkinamai. Ko nepasakyčiau apie informatikos, bet nežinau, kaip bus. O dabar tas programavimas... Po velnių, jei ne elnias, aš užsiknisčiau.
Gera jį turėti.
Gera su juo ginčytis ir sutarti.
Šiandien kaip tik mąsčiau, be kokių dalykų neišgyvenčiau.
Be jos [Tomos], elnio ir apelsinų.
Aišku, čia labai jau sąlygiška ir neapgalvota, tik šiaip, tokai mintis į galvą atėjo per muziką, kai turiu daug laiko mąstyti, nes pamoka manęs nedomina. Dainuojam visokias liaudies dainas, o aš prisimenu vasarą.
Mes, keturios.
Varniai.
Didžiulė palapinė. Vakaras prie ežero, užsidegus laužą, su draugės gitara ir dainomis.
Tada tai buvo smagumėlis!
Ta savaitė buvo geriausia vasaroj. Mes dainuodavom, ilgai plepėdavom, stebėdavom, kaip saulė dingsta už horizonto ir miegodavom po žvaigždėm.
Mūsų paskutinė daina, dainuota paskutinį vakarą, buvo "Purpurinis vakaras".
Dabar skamba galvoje, net keista, kad kažkas išstumė Muse, bet aš žinau, kad neilgam, o ties magiški vasaros prisiminimai tiesiog užvaldė protą.
Dabar širdyje taip šilta...
Taip norėčiau dar kartą sudainuoti "Draugą" ant Varnių ežero kranto.
Žinau, mes jį dar sudainuosim.
Ir jei ne visos keturios, tai dvi tai tikrai.
O ta naktis, kai kažkas atėjo į stovyklavietę ir mes bijojom, ir miegojom susispaudę, ir naktį Veronika bandė nutempt mano meigmaišį, nes manė, kad čia Toma nusispradė, ir kai Auksė per miegsu kartojo "išveš, policija išveš", ir kai aš ryte nubudau ant jos dubenėlio :D Pasaka.
Tik dabar suprantu, kokios tos akimirkos buvo vertingos.
Arba kai miegojom mokykloje.
Mes, dešimtokės, turim tokį draugelį septintoką.
Oi, kaip mes jį mylim! Tokių "bajerių" žmogus suskelia. Tai tada, kai miegojom, jis su tokia baime sakė:
-Ei, kas čia žiūri pro langą?
O po kelių akimirkų:
-Ai, čia mėnulis. :D
Arba:
-Užsičiaupk.
O Eligijus:
-Neturiu čiaupo.
Galbūt jums nejuokinga, bet man, prisimenant visą situaciją, kelia šypseną.
Turbūt penktadienis mane veikia, kad viskas taip gerai atrodo.
O gal tai, kad atsisėdus rašyti sukilo prisiminimai...
Geeera.