Iki pavasario liko tik *bet koks skaičius* dienų

O taip, Teleloto įtaka.
Nekenčių to žaidimo, tačiau vakar mama privertė žiūrėti, nes buvo prisipirkus bilietų, o pati išvažiavo į Koršunovo "Hamletą" Kaune, ir jokiu būdu nesutiko, kad po kiek laiko patikrinčiau bilietus internete.
Ir ten taip durnai, per tą žaidimą, sako, pvz. "nulis, trys, devyni, penki, bet koks skaičius...". Fu, fu, fu. Ir aš tuo metu būčiau norėjus Koršunovo spektaklyje sėdėt.
Šiaip įrašo pavadinimas gal ir nelabai į temą, nes apie pavasarį nerašysiu.
Kiek galima druską ant žaizdos pylinėti.
Šiandien sužinojom, kad kūno kultūros mokytojas susilaužė koją. Tai laimė visiems buvo, mėnesį be šitos tragedijos gyvensime.
Šlykšti ta mokytojo profesija - tau kažkas blogai nutinka, o visi džiaugiasi.
Per chemiją lankstėm gerves. Mokytoja tokiai veiklai nepritarė, bet per draugų juoką nelabai girdėjom, ką ji šneka.
Iš tiesų, mūsų chemijos pamoka - tikras cirkas. Visi daro ką nori, tame tarpe ir mokytoja.
Iš tiesų, užknisa.
Aišku, chemijos kalimas ne kokia perspektyva, bet teks pasistenkti, kad per tas nieko neveikimo pamokas antrame trimestre neatgultų aštuonetas, nes kuncę tai išsitaisiau, tačiau jei chemijoj taip susivarysiu, kuo aš neabejoju, vėl bus blogai.
Varge, kiek daug visokių skautiškų pasiūlymų šiandien mokytoja pateikė.
Visokie žygiai, šventės.
Į tą ilgą žygį, kur kažkiek ten daug, jei atmintis neapgauna, penkiasdešimties kilometrų, mielai eičiau. Tik reiks kokią draugę prisikalbinti.
Šiandien tokią gražią istoriją iš močiutės išgirdau. Gal kada perpasakosiu.
O ji tai tikra šaunuolė.
Išvirė mano mėgstamiausią sriubą.
Aštrią.
Super. Tik gerklė dar dega.
Kankinuos su Paskaliu.
Nekenčiu Paskalio.
Jau kaip atsibodo tas programavimas, tai eina po velnių.
O ryt ir fiziką rašom.
Tikras smagumėėėėlis.