Kas mane džiugina ir kas mane liūdina šiuo metu?

Kas mane džiugina?

*Kuriu dar vieną istoriją, kuri liejasi labai lengvai ir laisvai, kai rašau, jaučiuosi tokia laisva, tokia pakylėta...

*Paskutiniu metu atsirado naujų svajonių. Kiekviena svajonė skatina kažko siekti, ir tai mane džiugina.

*Kaimo šventė prabėgo taip nuostabiai, liko tokių gerų įspūdžių...

*Susitaikiau su vienu savo giminaičiu, su kuriuo visą laiką pykomės - tai mane džiugina.

*LTU rinktinė pati kiečiausia. :D

*Rudenėja, danguje daugėja žvaigždžių.

*Artėja mano gimtadienis. ;D

*Yra atvažiavusi krikštamotė ir atsivežusi pusbrolio dukrytę Samantuką <3

*Nusipirkau naujų šaunių rūbų.

Kas mane liūdina?

*Vėl sugedo kompas...

*Nebėra vilties susitaikyti su draugu.

*Vasara baigiasi, tuoj vėl reiks į mokyklą.

*Nerandu gražios kuprinės. ;D

Ne taip jau ir blogai, ar ne? Džiuginančių dalykų daugiau... :)

Laiškas, kurio niekada neišsiųsiu

Sveikas,
kątik pamačiau tave prisijungusį skype.
O, kad tu žinotum, kiek norėčiau tau pasakyti...
Viskas, kas buvo, buvo nuostabu... Iki tos prakeiktos dienos, kai mūsų keliai išsiskyrė visam laikui.
Aš nesigailiu to, kas buvo, ir viską norėčiau pakartoti.
Kad ir kaip sumautai jaučiuosi šiuo metu, kad ir kaip trokštu tave pamiršt, kažkur giliai širdyje noriu ir toliau mylėti.
Bijau, kad galutinai numirus meilei tapčiau bejausme būtybe, o tai būtų nežmogiška.
Žmogiška yra klysti, todėl tavęs dėl nieko nekaltinu.
Galbūt kalta aš? Galbūt nemokėjau mylėti?
O galbūt kalti ne mes, kaltas likimas, kažkokia aukštesnė jėga?
Prisimenu, kaip lygindavom mus su serialo "Dosono įlanka" herojais. Sakei, kad mes kaip Dosonas ir Džoja.
Tačiau pabaigoje jie neliko kartu...
Juokingas ir kvailas sutapimas...
Pagalvojus apie mūsų susirašinėjimus, tavo komplimentus, apie tą nuostabų vakare miške, apie vienas kito palaikymą, nubraukiu ašarą.
Juk viskas galėjo tęstis.
Juk mes tikrai mylėjom, ar ne?
Nesuprantu tavo elgesio. Nesuprantu ir savęs. Viskas staiga baigėsi, ir tu nieko nebenori girdėti.
Aš neprašau Dievo, kad vsiką sutvarkytų.
Aš tik prašau Jo, kad leistų man tave suprasti.
Kaip jau kartą tau pasirašiau viename laiške,
Su meile, Otilija

Krepšinis

Oh, kaip aš dievinu krepšinį ;D Neturiu mėgstamiausios komandos, nes negaliu pasakyti, kas - Žalgiris ar Lietuvos rytas - man patinka labiau. Už tai turiu mėgstamiausius krepšininkus... :) Linas Kleiza, Šarūnas Jasikevičius bei broliai Lavrinovičiai. :D Dievinu juos. Manau, kad Lietuvos rinktinė būtų pati nerealiausia krepšinio komanda. :)

Jau senokai nupirkau tėčiui vėliavėlę mašinai. :D

Šiandien kėliausi ketvirtą ryto, kad pažiūrėčiau rungtynes. ;] Labai gaila, kad negalėsiu matyti Rusijos - Lietuvos varžybų, mat turėsiu sutvarkyt kelis reikalus Šiauliuose ;[

Esu didžiulė krepšinio fanatikė. Prisimenu, pernai, per Europos čempionatą, vaikščiojau išsidažius trispalvę ant veido ir pnš. :D

Tikiu, jog šiemet laimėsim auksą...

O jei ne - vistiek Lietuvos rinktinė geriausia. :D

Žvaigždė

Kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę... Vienų žmonių žvaigždės didelės ir ryškios, kitų mažytės ir tolimos... Žmonės tiki, kad jos juos saugo, lydi ir padeda...

Aš irgi turėjau savo žvaigždę...

Ji buvo kitokia. Ji turėjo kūną ir sielą, buvo tokia pati žmogiška būtybė kaip ir kiekvienas mirtingasis.

Ji mane lydėjo, saugojo, ir, kas svarbiausia, mane mylėjo.

Tačiau visos žvaigždės anksčiau ar vėliau sprogsta...

Panašiai atsitiko ir manajai.

Jaučiausi siaubingai... Jaučiausi viena, palikta, sutrypta šitame bjauriame, tamsiame ir negailestingame pasaulyje...

Tačiau vieną dieną, po mano žvaigždės užgesimo, aš vis dėl to ryžausi pažvelgti viršun...

Ir nustebau...

Dangus buvo pilnas kitų žvaigždžių...

*

Niekada nevalia prarasti tikėjimo. Juk Dievas, užvėręs duris, visada palieka atvirą langą, tik kartais sunku jį pastebėti.

Rugpjūtis...

Kaip greitai bėga laikas... Vasara artėja į pabaigą. Dienos trumpėja... Šios atostogos buvo nuostabios. Gaila, kad tokios trumpos.
Pasiilgsiu stovyklų, vakarų su draugais, maudynių ežere, kelionių...
Bet žinau, jog ateis kita vasara... ;]
Tačiau kam nukabinti nosį, juk dar nepabaiga. Juk per šias likusias kelias savaites dar tiek visko nuveiksiu... Negaliu sulaukti Stačiūnų šventės. Bus taip smagu... :)
Viskas, kas gerai, taip greitai baigiasi...

Daina

Stovykloje pilnai išmokau viena iš man gražiausių dainų - "Draugą". Na, nors tai ir išleistuvių daina, man ji beprotiškai graži.

Dar neišeikime, dar pastovėkime,

Juk neužmigsim, tikrai neužmigsime,

Šitokį vakarą, šitokį lietų

Kaip gi paliksime, kaip gi paliksim?

Pried. Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti

Nors vienintelį draugą, kad galėtum tikėti

Kad galėtum mylėti

Kad galėtum išsaugot

Kad galėtum ištarti:

-Tu man vis dėl to draugas.

Tu neišdrįsi manęs palydėti,

Aš neišdrįsiu tavęs paprašyti

Dar neišeikime, dar pastovėkime

Kol nenustos taip beprotiškai lyti...

Pried.x2

Lašas po lašo, tą lietų surinksime

Veidus nuprausimtame lietuje.

Niekas nekaltins, jei išsiskirsime

Niekas neteis jei liksim drauge.

Pried.x2

Stovykloje sužinojau, kaip mėgstu dainuoti... :D Su draugėm susėsdavom prie ežero [ten pilna suolų ir staliukų] ir dainuodavom atsivertę dainorėlį... Buvo nerealu.<3

Vėl namie..

Pagaliau aš vėl namie... Grįžau po paskutinės stovyklos šią vasarą [ o jų buvo trys :)]. Šiaip ar taip, ši stovykla buvo geriausia.

Tai buvo Stačiūnų pagrindinės mokyklos poilsinė stovykla. Veiklos buvo tiek, kad liktų laiko pagulėti prie ežero, pasikaitinti saulutėje... Stovykla vyko Varniuose, prie Lūksto ežero... O, kaip ten gražu. Smėliukas, bangos... Pasijauti kaip prie jūros. Gyvenau vienoje didžiulėje dviejų kambarių palapinėje su savo trim geriausiom draugėm. ;] Kiekviena diena buvo tarsi šventė....

Nuotraukoje aš su geriausia iš geriausių - Toma :]***

Viena iš mano besčių naktimis kalbėdavo per miegus. :D Ak, kiek mes prisijuokėm!

O kaip baisu buvo pirmąją naktį... Mat aplink stovyklavietę trynėsi kažkokie įtartini tipai... Dabar mūsų baimės atrodo juokingos, bet tada buvo žiauriai baisu. :D

Paskutinę naktį aš ir dar kelios mano draugės miegojome prie laužo, po atviru dangumi. Sunku apsakyti, koks nuostabus yra jausmas gulėti ir žvelgti į dangų, pilną žvaigždžių.

Buvo gera. Tik trūko vieno draugo, kuris žadėjo į jas žvelgti su manim kartu... ;[ Deja, mes jau susipykę, o dėl asmeninių priežasčių jis nebegalėjo važiuoti į stovyklą.

Taigi, žvaigždės ir skaudino, ir džiugino.

Stovykla man paliko nuostabių, neišdildomų įspūdžių. Ši vasara - nepamirštama.