Naujiems metams artėjant.

Tai vat, paskutinis 2008 metų įrašas.
Noriu, kad jis būtų linksmas.
Šiaip metai buvo beproto sunkūs. Buvo ir gerų akimirkų, bet skausmo ir džiaugsmo proporcija ne visai lygi (?).
Galų gale, juk teko dalyvauti penkiose laidotuvėse...
Geri dalykai - mano elnias, mano artima siela. Be jo vargiai įsivaizduoju gyvenimą. Be to, šiais metai atradau Sauliaus Mykolaičio dainas, jos padeda rasti sielos ramybę. Ėmiau įtemptai kurti, buvau susidomėjusi daugybę technikų, nuo vėlimo iki dekupažo, iš naujo atradau pasaulį, vertybes, tikėjimą ir viltį.
Iš tiesų, reikia sukrėtimų tam, kad išmoktum džiaugtid ir vertinti laimę.
Tai buvo atradimų, smūgių ir sparčios nuotaikų kaitos metai, bet viskas yra išgyvenama, su viskuo susitaikoma. Aišku, mano širdis kai kuriais atžvilgiais liks randuota ir sulopyta, bet kol turiu savo draugus, savo šeimą ir savo elnią, galiu žinoti, kad viskas bus gerai.
Tikiuosi, niekam nelikau nieko skolinga ir visų atsiprašiau, jei kada įžeidžiau ar įskaudinau, tad pakartosiu šiuos žodžius dar kart - atleiskit, jei buvau neteisinga su jumis, jei įskaudinau ar įžeidžiau.
Įsitikinau, kad neverta laikyti pykčio, nes juo kenki tik sau.
Iš tiesų, baigiu ištrinti iš atminties skaudžius prisiminimus apie įvykius mokykloje, nors nemanau, kad kada nors sugebėsiu vėl imti gerbti kai kuriuos asmenis, bet čia mano problema.

Jums noriu palinkėti šypsenos, daug šypsenos tiek užbaigiant šiuos, tiek visais kitais metais, daug meilės, nes ji užveda pasaulį, mokėjimo džiaugtis, kad spalvos neatrodytų pilkos, daug vidinės šilumos ir daug sniego naujametinę naktį.
Būkit laimingi, žmonės.
Visa, kas bloga, praeina.
Sėkmės.
Labai visus myliu.
Nuoširdžiai Jūsų paskutiniame šių metų įraše,
Otilija.

Fairytale gone bad.

Tiesiog ši daina dabar skamba mintyse.
Ačiū jai, kad išvadavo mane nuo įrašo pavadinimo galvojimo.

Taigi, paskutinėm dienom nieko neveikiu.
Tas nieko neveikimas yra rašymas, taip, aš užrakinta kūrybos gniaužtuose, bet tai manęs negelbėja nuo zombio būsenos ir atostogų dienų rutinos. Iki dvylikos miegi, atsikeli su muzika, pavalgai, sėdi rašyti, rašai, pavalgai, išeini į lauką susitikti su draugais, pažiūri TV/pasėdi prie pc, elnio laikas, pasigroži dangumi, miego laikas...
Aišku, šioks toks paįvairinimas bus trečiadienį, bet...

Atleiskit, aš per daug keistai nusiteikusi ir per daug užhipnotizuota Mykolaičio dainų, kad negaliu blaiviai mąstyti.

Ir dabar noriu lėkti rašyti.

Tiek to, lekiu, inkstintas nugalėjo.

Muiluota virve prie tavęs prisirišiu... (music)

Merry Christmas everyone.

Kiek planų, kiek dovanų!

Planai galvoje, dovanos ant stalo [dar ne po egle].

Kompiuteryje 23 lapai naujos istorijos <3

Pilve dvylika patiekalų [ne ne, visų neparagavau.;D]

Svajonėse šviesūs 2009 metai.

O akyse žiba laukimas.

Ryt Kalėdos.

Sveikinu Jus visus švenčių proga, linkiu likti tokiems, kokie esate, nes žmonės jus už tai myli [ak, įsikandau šį posakį]. Linkiu šviesių minčių, gražių dienų, prasmingų švenčių, svajonių išsipildymo, negęstančios šypsenos, amžinos energijos, daug pinigų krizės laikais, naujo šuns, gerų pažymių, žydros mašinos, kad veidrodžiai nedužtų, kad juodos katės kelio neperbėgtų, kad autobusai nevėluotų, kad valgis būtų skanus, kad įkvėpimas paimtų, kad save rastumėt, kad rūbai neplyštų, kad spuogų neatsirastų, kad svoris neaugtų, kad akys degtų, kad žiemos būtų snieguotos, kad dovanos būtų linksmos, kad gėlės po langais augtų, kad laimėtumėt stalo teniso partiją, kad vyktumėt į stovyklą, kad pusmečiai/trimestrai geri būtų, kad gerą darbą gautumėt, kad Tėvynę mylėtumėt, kad į bažnyčią nueitumėt, kad negertumėt, kad sveikata gera būtų, kad nepersivalgytumėt, kad rašytumėt be klaidų, kad dantys balti būtų, kad Bonux gerai skalbtų, kad katė ant kilimo nepridarytų, kad sesės ir broliai nenervintų, kad vaikinas gėlių dovanotų [atleiskit, vakinai, šis palinkėjimas merginoms], kad vaistai gerai veiktų, kad akys negestų, kad šuo šypsotųsi, kad namų arešto nenusipelnytumėt, kad balandžiai neapdergtų, kad nauji kaimynai geri būtų, kad nepamirštumėt indų suplauti...

... ir dar daug gerų dalykų ;]*

Viena dienų, kai norisi iššokt pro langą...

...vien tam, kad paįvairintum gyvenimą.

Iš tiesų, baisų baisiausiai nuobodu, visą dieną lyja, ir nėra ką veikti.
Tiesa, buvo šis tas gero, bet dabartinė staiga užpuolusi prieškalėdinė depresija dėl to, kad jos padarytos komercine švente, šiek tiek knisa reikalus.
Kone visą dieną žiūrėjau teliką ir rašiau istoriją. Antras užsiėmimas kur kas prasmingesnis ir įdomesnis. Po tiek laiko vėl rašiau.
Jėga.
Jau supakavau dovanas.
Kalėdos būtų gražios ir be jų. Bet visgi, malonu galvoti apie kitus ir teikti jiems džiaugsmą. Bet viso to per daug... Perdaug dėmesio materialiems dalykams, pamirštama tikroji prasmė. Kiek žmonių per Kalėdas perka dovanas? Visi, kone. O kiek nueina į bažnyčią? Juk ne mūsų gimtadienis, o kūdikėlio Jėzaus. Niekada nebuvau giliai tikinti, bet paskutiniu metu labai daug ką pervertinu.
Mintyse jau sudariau sąrašą filmų, kuriuos noriu pamatyti per Kalėdas. Žinau, nepamatysiu nieko, visada taip būna.
Vakar sulaukiau tokių mielų žodžių, kad jie, ko gero, geriausias vaistas prieš mano vakarinę depresiją. Nors šiandien, kaip toj Vaido dainoje "meilė nedžiugina". Nežinau, kodėl staiga pasijutau sumautai, bet taip jau būna.
Ak, ta nuotaikų kaita.
Juk kątik dainuodama "Kalėdų naktį tylią" plačia šypsena puošiau eglutę.

Mano besmegenis - pankas.

Padariau jam skiauterę ir su guašu išpiešiau veidą.
Myliu žiemą, myliu elnią. Žaidėm sniego karą :D Šlapi ir linksmi. Jėga <3
Rytoj puošim didžiąją eglutę. Paskutinis akcentas kalėdiniam gyvenimo paveiksle. Supakavau dovanas. Beveik visas. Toks mielas popierius su nykštukais.
Paskutiniu metu taip dažnai vartoju žodžius "jėga","puiku","linksma","malonu", kad jie praranda prasmę.
Iš tiesų, giliai širdy man gaila, kad Kalėdos jau tuoj. Tiesiog jos praeis ir viskas baigsis, o tas laukimas toks magiškas. Ypač nelaukiu akimirkos, kai kone kątik papuoštą eglutę teks nupuošti ir vėl nukišti palėpėn su visais žaisliukais ir girliandomis.
Tikiuos, kad sniegas iki rytojaus neištirps.
Ne tikiuos, o meldžiuos.
Jau ryt tos mišios, kurių bijau. Žinau, skaitydama susimausiu. Žinau.
Ir pagaliau, negaliu čia pritaikyti jokio gero žodžio. Vis dėl to, gal dar išsaugojau normalumą?

Kai atrodo, kad geriau nebūna...

Vakar praėjo karnavalas. Praėjo nuostabiai, puikiai, nerealiai.
Viskas buvo taip nuostabu.
Retro, retro, retro. Tiek fotkių, tiek sniego.
Geras buvo. Prasidėjo karnavalas, ir ėmė snigti. Iškart po oficialios dalies aš ir dar dvi savižudės palaidom suknelėm be rankovių, plonytėm pėdkelnėm ir vasariniais bateliais iškūrėm į lauką ir griuvom sniegan daryti angelų. Vieni laikė mus kvailėm, kiti juokėsi, kitiem buvo nė motais, bet man jų nuomonė mažiausiai rūpi. Sniegas yra gerai, ir džiaugsiuos juo, kad ir kaip beprotiškai tai atrodytų.
Tiesa, mama, pamačiusi mane sniege, nebuvo tokie geranoriška ;D
Bet ir jos nuomonė man nelabai rūpėjo.
Christmas is coming <3
Įsivaizduojat, turėsiu fotkę su savo fiziku! Jis labai nenorėjo pozuot, bet išprašiau :D
Pasėkmių nuos niego angelų nėra. Nei slogos, nei temperatūros, nei anginos [tfu, tfu, tfu].
Vakar gavau Monikutės laišką. Jis taip mane nudžiugino!
Ačiū tau, Monikute :]***
O, kaip sninga. Nuo pačio ryto.
Vakar buvau trumpam dingus iš karnavalo su elniu. Nepasakiau draugėm, kad išeinu, tai varge, kokią paiešką jos pradėjo...
Daugiau niekad nieko nuo draugių neslėpsiu. xD
Kaip smagu gyventi kartais būna... Prisivalgiau apelsinų, bandelių su karamele, ir, manau, parašius, eisiu dar nusnūst.
Vakar užmigau vėlai, klausydama klasikos radijo. Šiaip tokios muzikos neklausiau, bet kaip tik buvo kažkokia Kalėdinė giesmė, ir taip gražiai per ausines skambėjo xDD
Esu laiminga. Labai labai.
Sniegas viską keičia.
Be to, sužinojau, kad Twilight Šiauliuose tik nuo sausio 9 :o....
Na, ką padarysi.
Vistiek viskas yra nuostabu...

Slidus gyvenimas.

Ne tik kelias.

Ką nors ne taip pasakai, ir padariniai garantuoti.
Kaip ir ką nors ne taip padarius.

Jėz, labai skauda galvą.
Jau tuoj karnavalas, ilgai lauktas ir svajotas. Deja, nepavyko gaut ilgų baltų pirštinaičių. Teks prie juodų prisiūt baltas juosteles. Ką padarysi. Vistiek bus smagu. Dar tiek darbų. Ryt rašom anglų. Poryt fiziką.... Žiaurus tas gyvenimas.

Bent jau nusipirkau sarafaną ;DD Tokį gražutį. Raskit merginą, kurios nedžiugina pirkiniai. Dar gavau dovanų knygą, tiesiai iš direktorės (puke) rankų. Nepamenu pavadinimo, žinau, kad iš programinės literatūros. Gavau už antrą vietą olimpiadoje. Antra. Kas čia gero?

O šeštadienį važiuojam parsivežti Betliejaus Taikos Ugnies. Sekmadienį prie bažnyčios pardavinėsim žvakeles ir skaitysiu skaitinį per mišias. Juodasis elnias pažadėjo ateiti manęs pasiklausyti ;DDD

Ateik ir tu.
Parnešk namo Taikos ugnies.

Kalėdų senelis ir keistas prašymas.

Vakar buvau eglutės įžiebime, Pakruojyje.
Priėjo Kalėdų senelis ir paklausė, ko noriu dovanų.
Atsakiau - balto elnio. :D
Jis, aišku, nesuprato, bet kai kurios mano internetinės draugės tikrai supras, apie ką aš :D [ar ne, Sandra?;DD].
Vėliau tą vakarą ir leidau su elniu, nes būti su juo yra nuostabus užsiėmimas.

Atleiskit, apleidau dienoraštį.
Karnavalo ruošimas, draugai, elnias, namų darbai, kontrai - viskas atima daug daug laiko.

Retro vakarėliu jau pasiruošiau. Iš tiesų, atrodau kaip nužengusi iš seno, nespalvoto žurnalo. Teko ilgokai ieškoti visų detalių, dar ir dabar trūksta baltų pirštinaičių. Bet bus labai labai smagu. Vaidinsim pagal romansus ir etc... ;D

"Lakūno romansas". Varge, kaip gražu.

Sniego nėra.
Bet ant mano lango jau žybsi angeliukai bei lemputės. Kambaryje jau stovi mažoji eglutė ir jau net supakavau pirmąją dovaną.

Nors kamuoja šlykštus galvos skausmas, viskas puiku. Nepamenu, kada buvau tokia laiminga. Galbūt pernai prieš Kalėdas... Nors ne, pernai viską užtamsino senelio insultas, o vėliau ir... Na, suprantat, apie ką aš. Gruodžio 25 d. sueina metai, kai jo neturiu. Bet į metines važiuosim tik 12-27.

Per naujus metus švęsim močiutės, iš tėtės pusės, septyniasdešimtmetį [12-31]. Šiaip ar taip, teks pasiplaut, nes naujus metus pasitikti noriu su savo geriausia drauge ir, galbūt, elniu. Ne todėl, kad nemylėčiau giminių, kurių bus pilna, matytų ir ne, pažįtamų ir nelabai, o todėl, kad žinau, jog jai tikrai reiks paramos. Pernai naujus sutiko su visa šeima, dėde ir jo sužadėtine, o šiemet liko tik tėtis.

Pagaliau "Vienas namuose".

Šiandien mano vardadienis.

Kalėdos jėga.
Mylėti jėga.
Eglutės jėga.

Baltieji elniai valdo.

Apsiniaukę.

Šiaip lietų aš myliu.
Bet ne tada, kai turi snigti.
Juk galėtų snigti, o lyja.
Taip nesąžininga. Jau gruodis, o jokio sniego.
Ryt deklamuosiu trys Salomėjos eilėraščius - "Diemedžiu žydėsiu", "Anksti rytą" ir "Jų veltui lauks". Šiandien sužinojau, kad poryt olimpiada matiekos. O tai šlamštas.
Mano trimestrai, hm. Geri. Vienas 9 (fizika) ir vienas 8 (kūno kultūra, daugiau niekada iš jos nebėgsiu ;/). Kiti 10, bet, bent kelių jų, manau, nebuvau verta, jei imant aplamai supratimą, o ne testų rezulatatus.
Perskaičiau "Saulėlydį". Kaip kad sakė Ineta, ji tikrai taip sumautai verta tų visų pagyrų...<3>
Mamai noriu dovanoti minkštas šlepetes su pliušinėm karvėm, juk jaučio [ar kažko panašaus] metai. Tėtei dovanos dar neišrinkau, tai beproto sunku.
Eksprontu mąstysiu ir rinkdama dovaną seneliui bei močiutei, kurie gyvena su mumis.

Noriu žvaigždėto dangaus. Tiesiog tada man linksmiau.Dabar taip nyku. Už lango taip tamsu.
Noriu balto balto sniego ir ryškių ryškių žvaigždžių.

Ryt prasideda žiema, jė jė jė.

Pagaliau. Kalėdų sezonas bus oficialiai atidarytas ;D
Eisiu traukt senų kambario papuošimų. Eglutę puošt dar gerokai anksti, bet šventiškai aprenkt kambarį jau galima.
Penktadienį Šiauliuose bus įžiebiama Kalėdų eglė. Gal reiks nuvažiuot pažiūrėt, jei prikalbinsiu ką nors kartu.
Namie jau sukasi kalbos: ką dovanoti tam, ką tam....
O, kaip aš viso to laukiau...
O žinot kas dar gerai?
Ryt gausiu "Saulėlydį", jau susitariau, kad tėtis, grįždamas iš darbo, užsuks į knygyną. Jė <3
Jau ir kelionę filmo žiūrėt suplanavau. :D
Taip noriu sužinot, kodėl ta masinė psichozė dėl šitos knygos prasidėjo.
Žodžiu, aš pilna optimizmo, į mokyklą eit tik trys savaitėlės beliko, man verkiant reikia retro suknelės, o po savaitės ir mokykloje eglę puošim.
Ei, kodėl TV3 dar nereklamuoja "Vieno namuose"???
Kaip kad Monik-a minėjo, be šio filmo sunku įsivaizduoti Kalėdas. Nors mačiau jį n kartų, vistiek žiūriu kasmet.
Ketvirtadienį sueis metai, kaip mes su Greta bendraujam. Jėga.<3
Vakar išgėriau kokius septynis puodelius arbatos.
Visada taip, kai nervas ima.
Duokit man sniego. Neigiamai veikia šita pliurza.

SOS! Sniegas tirpsta!

Nenoriu, kad jis ištirptų... Tik purvai liks aplinkui.
O juk kai visur balta ir gyventi linksmiau.

Aš net savo kepurę iš savo šlamšto krūvos iškrapščiau, ir štai, tuoj jos nereiks.

Tiek daug angelų padariau.

Ir tiek daug dar nespėjau padaryti.

Noriu sniego. Noriu pūgos.

Prašau prašau prašau.

Duokit man sniego.

Nėra žvaigždžių, nėra.

O aš vis dar bandau priprasti prie naujos blogo išvaizdos.
Jis, kaip koks kaprizingas vaikas, norėjo pasikeisti.
O aš, kaip kokia gera tetulė, negalėjau jam atsakyti. ;D

Kai sninga, dangus be žvaigždių.
O aš jas taip vertinu.
Man labai patinka žiūrėti dangun žvaigždėtą naktį.
Prisimenat, minėjau krentančią žvaigždę.
Mano noras išsipildė!
Na ir greit ta sistema veikia :)
Tai buvo paskutinė, be proto šalta naktis prieš sniegą. Ir tokia graži.

Kas šiam pasaulyje yra gražu? Man:

• draugo šypsena;
• vaiko piešinys;
• jūra;
• saulė;
• meilė;
• sniegas;
• krentantys lapai;
• įsimylėjeliai, susikibę rankomis;
• vaivorykštė;
• muilo burbulai;
• juokas;
• žvaigždės;
• pavasaris;
• puodelis arbatos;
• tu;

Aišku, šį sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet dėl laiko ir protingų minčių stokos, šiam kartui užteks. Manęs jau ilgisi biologijos vadovėlis. :) O aš jo ne. :D Be to, dar viena bėda kankina. Pašėlęs įkvėpimo trūkumas. Čia turbūt dėl to, kad paskutiniu metu esu labai laiminga. Nes kai man liūdna, rašosi žymiai geriau.

Linkiu sėkmės šią kankinančią savaitę, draugai. Bučkis.

Balta balta kur dairais.

Koks nerealus vaizdas pro langą!
Balta, balta, ir dar žiauriai sninga, tiesiog pusto!
O aš nesitveriu savam kaily, nes toks vaizdas - palaima širdžiai.
Atrodo, kad jau užuodžiu atostogas ir Kalėdas :D
Tiesa, mūsų sniego angelus užpustė, bet spėsim dar naujų padaryt.
Vakar jaučiaus kaip grįžusi kokiais penkiais metai atgal.
Namo parėjau šlapia šlapia, su šypsena iki ausų.
Netik dėl sniego...:)
Tai buvo šeštadienis, kurį verta prisiminti.

Keturios savaitėlės - ir atostogos!
Jos greit prabėgs, neabejoju.
Ši savaitė bus sunki, nes paskutinė trimestre.
Kita bus lengva, nes po trimestro.
Per kitas jau prasidės Kalėdų paštas, karnavalo planavimas, dovanų pirkimas.... Oh, kaip to laukiu...
O ypač karnavalo retro tema. Taškuotos suknelės valdo ;DDD
Dar laukiu, kada su klase keisimės dovanom.
Žinau, ką noriu ištraukti. :D
Dar noriu puošti eglutę. Kabinti lemputes ant lango. Karpyti snaiges. Gerti karštą šokoladą su drauge ir klausytis "Last Christmas".
Štai ko aš noriu.
O tie Kalėdiniai katalogai veda mane iš proto.

Savaitgalis.

Jė jė jė.

Taip lauktas.

Taip gera nubusti žinant, kad niekur nereikia skubėti. ;DD

O dar per naktį prisnigo. Dar daugiau nei vakar.

Eisim daryti angelų. ;DDD

Visur balta balta.

O mano muzikinis centras visu garsu rėkia Dimos Bilano kalėdinę dainą. Ji tokia nereali <3>

Atsikėliau gan anksti, spėjau pažiūrėti "Aviuką Šoną".

Žinot tą filmuką?

Nerealiausias. Toks fainas tas aviukas. Ir toks juokingas.

Gal kas norit man Kalėdų proga dovanoti Aviuko Šono DVD?

Ir mano mamai tas filmukas patinka. ;D

Greit gausiu savo auskarus ir apyrankę su elniukais. Jė jė jė, kvepia Kalėdomis. Didžiausias uždavinys - ką dovanoti savo geriausiai draugei. Noriu, kad dovana ją džiugintų. Juk Kalėdos jai bus tikras išbandymas.

Kaip aš ją myliu.

Vakar taip šauniai slėpėmės už mano klasioko gyvatvorės.

Iš vis, jau daugiau kaip 10 metų mes draugės. Tiek visko kartu patyrėm... Dėkoju Dievui, kad davė man galymybę ją sutikti. Užtenka mums vienai į kitą pažvelgti, ir suprantam, ką reikia ar ko nereikia sakyti. Jei netekčiau jos, nemokėčiau gyventi.

Aš taip bijojau, kai teta jai pasiūlė išvykti drauge su ja į Kauną.

Bet norėjau, kad jai būtų geriau, tad neturėjau teisės ką nors sakyti.

Ji nevyko. Pasiliko. Su tėčiu ir sese.

Ir manim.

Jaučiu, kad kartu liksim iki gyvenimo galo.

Nors neaišku, kur mus nuneš gyvenimas.

Išvis, paskutiniu metu man ateities fobija. Kai suprantu, akd jau kitąmet man teks išvykti mokytis į kokį miestą ir palikti namus, daros nejauku. O po dvylikos klasių imsiu studijuoti, vėliau etks ieškoti darbo, būsto ir etc.

Ech, nelabai malonus jausmas.

Bet nukrypau į pievas.

Geriau toliau džiaugsiuosi savaitgaliu ir gyvensi šia diena.

Ir visa gerkle plėšiu Dimos dainą.

mandariny y šokolad....;DDDD

Verkiu.

iš laimės ir nuostabos.
manyje susipynė labai daug skirtingų jausmų.
nežinau, kaip į viską reaguoti.

Mačiau krintančią žvaigždę.

Tikiuosi, ji išgirdo mano norą.
O šiandien...

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Gal šis eilėraštis ir ne apie tikrą, baltą ir šaltą sniegą, bet man jis labai gražus. O daina pagal jį tiesiog nuostabi.

Šiandien esu dėkinga. Dėkinga draugams, kad padaro mano gyvenimą nerealų. Kad nuspalvina jį, kad net šlykščiausiomis akimirkomis išspaudžia mano šypseną.
Ačiū, už šiandieną.
Ačiū už vaikišką "Fokus Pokus" šampaną mūsų pergalės proga. ;D
Ačiū už nerealią fulę ant sniego.
Ačiū už šėliojimą sningant.
Ačiū.

Buvo smagu. Gera.
Ir šalta.
Kūnui.

Savaitgalis. Ilgai lauktas. Dar viena savaitė. Dar septynios nutekėjusios žemyn dienos. Dar savaite mažiau liko gyventi.

Ar kada pastebėjot, kaip nuostabiai atrodo sniegas, kai stovi šalia žibinto ir žiūri į dangų?
Aišku, kad pastebėjot.
Labai gražu.

O Tau...
Ačiū, kad atsiprašei.
Už tai, kad nieko nepadarei.

Ir kokių žmonių dar būna...

Šiandien, grįžusi iš mokyklos, paėmiau į rankas "Šiaulių kraštą". Ten radau labai mielą staripsnį - kažkoks mielas žmogus atvežė į Didžiosios Britanijos vaikų ligonines kelis sunkvežimius žaislų už 9 mlrd. svarų sterlingų.
Gražu, ką?
O mieliausia tai, kad jis liko anonimu - nenorėjo pasakyti, kas yra, tiesiog atliko gerą darbą nesiekdamas jokios naudos ir net nenorėdamas sulaukti padėkos.
Užtat jis atnešė stebuklą į daugybės sergančių vaikų širdeles.
Paskaičiau, ir taip gera širdyje paliko. O, kad daugiau tokių nuostabių žmonių būtų.

Auksinė savaitės blykstė.;D

Taigi, palydint praėjusią savaitę, nusprendžiau "įteikti" po auksinę savaitęs blykstę nusipelniusiems įvykiams. ;DDD

Juokingiausia savaitės akimirka:

• Klasiokas atsiunčia slaptas kito mano klasioko nuotraukas, kuriose jis... em... įdomiose pozose. ;DD Teko pasijuokti iki ašarų.

Mieliausia savaitės akimirka:

• Kas gali būti geriau už šiltą draugo apkabinimą? ;D

Pikčiausia savaitės akimirka:

• rasti kvaili laiškai ir niekinga ašara-išdavikė.

Liūdniausia savaitės akimirka:

• Ji sapnavo mamą.

Labiausiai nuotaiką pakėlusi akimirka:

• Geras pažymys iš fizikos. Jūs nė nenutuokiat, kaip man ati buvo svarbu.;DD

Geriausias mokytojo komentaras:

• skirtas mano klasiokei, pamokoje sėdinčiai su šaliku: "Kitą kartą ateik su kailiniais ir pasidaryk medinę kortelę su užrašu "aš čiukčė". :DD Mūsų fizikas kiečiausias ;D

Šilčiausia savaitės akimirka:

• beprotiškai linksmas mūsų su drauge pokalbis naktį ant beprotiškai šalto asfalto. Ech, paskui mano užpakalis buvo kaip ledo gabalas.;DD

Optimizmo suteikianti akimirka:

• mąstymas apie Kalėdas.;D

Keisčiausias savaitės įvykis:

• netikėtas draugės šuolis į smirdantį krūmą ;DDD

Baisiausia savaitės akimirka:

• kai vakare msu su drauge kažkas vijosi ;DDD Vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo mano sesuo, bet baimes buvo pilnos kelnės. Įsivaizduok - kažkas eina iš paskos nuo pat vieno senio namų. Mes spratinam žingsnį, ir jis spartina. Slepiasi už medžių važiuojant mašinoms. Mes imam bėgt, ir jis ima. Negi nebūtumet išsigandę? ;DDD

Tiek nominacijų šiam kartui. Buvo sunki, bet kartu ir maloni savaitė.

Stiklinė spalvų karčioje kasdienybėje.

Iš tiesų, tiek praėjusi, tiek ateinanti savaitės beprotiškai apkrautos darbais. Dabar, rašydama blogan, vogiu minutes nuo savo rašomo referato apie uraganus. Labai daug visko šiandien turiu padaryti, nes antradienį bus ekskursija, kuri truks visą dieną, tad ši dienelė iš mano darbų kalendoriaus išsitrins.
Negaliu skųstis, kad nelieka laiko savoms reikmėms - ne, jo visada randu savo lankomiems forumams, blogams, istorijoms. O ir mano storasis sąsiuvinys su užrašais vis pilnėja ir puošiasi ryškiausiomis splavomis bei paveikslėliais.
Žinot ką?
Kątik atbėgo klykdama sesuo ir liepė pažiūrėti pro langą.
Vaivorykštė.
Tokia nuostabi ir spalvota kaip gyvenimas - šovė mano kvailon galvon.
Iš tiesų, įrašui turėjau kitą mintį, bet nusprendžiau sudaryti savo spalvų reikšmių sąrašą.

• mėlyna - liūdna, liūdna, liūdna.
• žydra - skraidau padebesiais.
• geltona - linksma, linksma, linksma.
• orandžinė - šėlstam!
• violetinė - pavargau.
• žalia - pilna jėgų.
• juoda - susinervinau.
• pilka - būna ir geriau.
• raudona - o ne, jis mano mintyse!
• smėlio spalva - eilinė diena.
• ruda - trūksta lasivės.
• balta - protas skaidrus.
• rožinė - laiminga. [nors šiaip nekenčiu šitos spalvos].
• šviesiai žalia - pilna optimizmo.

Šiandien mano gyvenimą valdo violetinė spalva, tačiau joje galima aptikti baltų ir šviesiai žalių spalvų atspalvių.

O kokia spalva nuspalvino Tavo dieną?

Mano skaudi patirtis.

Tai va, arbatos forume berašydama į dienoraštį prisiminiau vieną liūdną, rugsėjį vykusią istoriją.

O buvo taip...

Mnao ir dviejų mano klasiokių ginčas su keturiom klasiokėm prasidėjo nuo to, kad pasakėm, jog nebegalim pakęsti rūkalų smarvės.

Jos iš kito kaimo, tik mokosi mūsų mokykloje. Rūko kiekvieną pertrauką, ateina į mokyklą "pagiriotos", labai prastai lanko.

Taip, jos tikros skandalistės, nuolat įsivelia į barnius, yra neišskiriamos ir nemėgstamos visos mokyklos.

Taigi, po mūsų replikos prasidėjo barniai. Mums praeinant pro šoną, jos mus užgauliodavo, stumdydavo, grasindavo.

Mes teisiog jas ignoravom, o mokykla, kuri palaikė mus, atsikirsdavo joms.

Mes trys tiesiog nenorėjom nusileisti iki tų panelių lygio, todėl nieko nedarėm. Kol nesužinjom, kad jos nuėjo pas direktorę ir pripūtė jai arabų.

Mūsų direktorė labai jau minkšta - susigraudino ir iškart mus pasikvietė. Žinot ką ten sužinojau?

Kad mes jas persekiojam, grasinam, neleidžiam praeit, tyčiojamės, vadinam adaptuotom... Atseit mes net pilną autobusų stotelę apie jas prirašinėjom ir jos dabar išeis iš mokyklos.

Žinojom, kad čia melas, bjaurus melas. O direktorė šventai tikėjom. Žinojom, kad pagrasinimas jog išeis iš mokyklos - tik triukas.

Mes trys turėjom rašyti pasiaiškinimus.

Parašiau vuiską taip, kaip yra, o direktorė vėl skaitė mums pamokslą už tokį "įžūlų melą". Man buvo šlykštu. Dėl direktorės ir dėl visko. Kad ji tiki. Kad pavaduotoja, kaip jau minėjau arbatos forume, mano teta, pažįstanti mane nuo kudikystės tiki.

Verkiau ir verkiau. Laimei, šalia buvo Jis, ir sugebėjo mane prablaškyti ir paguosti.

Savo gimtadienio dieną grįžau apsiverkusi, maža to, sužinojau, kad direktorė nori mūsų svarstymo. To tai jau buvo perdaug.

Mama, tos pačios mokyklos mokytoja, mane palaikė ir tikėjo - juk ji ne akla, kaip direktorė, žino, kaip viskas yra. Ir kiti mokytojai mus palaikė, juk mes geros mokinės, gerai lankom ir panašiai, o jos neišlipa iš trejetų ir yra akiplėšos.

Deja, direktorė su pavaduotoja buvo aklos.

Pasakė mums, kad neturim teisė skųstis nei dėl savo klasiokų rūkymo nei dėl elgesio - atseit čia ne mūsų ir ne mokyklos reikalas.

Neteisinga, ką? Išeina taip, kad jos gali rūkyti mokyklos teritorijoje, mus persekioti ir etc., ir vistiek bus aukomis?

Deja. Valdžia buvo akla.

Svarstymas taip ir neįvyko, kitų mokytojų dėka, bet direktorė dar ne kart mums pamokslus prieš visus rėžė.

Mane siaubingai įskaudino jos žodžiai.

Į tokį mėšlą papuoliau pirmą kartą.

Praėjo jau kone du mėnesiai, bet vis dar skaudu.

Jos taip ir mokosi mūsų mokykloje ir vis dar tokios pat skandalistės kaip anksčiau, tik dabar visa mokykla nekenčia direktorės.

Ir štai, dar ir dabar prisimenant visa drebu.

Iš pykčio ir neteisybės.

Ačiū visiems draugams ir mokytojams, kurie mus palaikė, nes jų dėka aš vis dar sveiko proto.

Iš ko susideda gyvenimas?

Toks klausimas man kilo einant iš mokyklos namo, kai džiaugiausi penktadieniu ir draugija, o mintyse jau kūriau planus savaitgaliui.
Gyvenimas susideda iš akimirkų – kartais jos būna nepaprastos, kartais nemalionios, kartais tokios, kurias norisi pamiršti, o kartais ypatingos, tokios, kad nenori, jog jos baigtųsi.
Daugiau ar mažiau, mes visada prisidedame prie tų akimirkų kūrimo. Aišku, ne visada mes nulemiame savo gyvenimus, yra kažkas, kas reguliuoja viską iš viršaus ir sprendžia, kada mylimiems žmonėms ateina laikas palikti šį pasaulį... Bet tai ne priežastis viskuo nusivilti. Gyvenimas – ištisa paieška, kurioje mes randame sau artimų sielų, draugų ar mylimųjų, ir leidžiame jiems prisiliesti prie mūsų gyvenimų. Vieni ateina ir dingtsa, o kitus branginame amžinai. Kartais net svetimas žmogus gali pasukti tavo gyvenimą visai kita linkme, nei tu tikėjaisi. Niekada nebūna vien juoda ar balta, gyvenimas pilnas susimaišusių pilkšvų atspalvių, kurie kartais nušvinta pačiomis ryškiausiomis ir gražiausiomis spalvomis. Svarbiausia visada tikėti šviesa ir nepasiduoti tamsai, mokėti laiku nusivalyti ašaras ir žvelgti į ateitį.
O ji, jei tik to norėsi ir stengsies, bus šviesi.
Tik nebijok bandyti ir rizikuoti, gyvenimas pilnas ne tik pakilimų, bet ir nuosmukių, tačiau jei nėbūsi patyręs nuoskaudų, ar sugebėsi vertinti laimę taip, kaip ji to verta?

Kas aš esu?

Pratimas, kurį reikėjo atlikti per etiką.

• dukra
• anūkė
• proanūkė
• sesuo
• teta
• pusseserė
• draugė
• mergina
• blogerė
• TV žiūrovė
• Hauso fanė
• Bloomo fanė
• Žalgirio antifanė
• bloga fizikė
• bloga chemikė
• konkursų dalyvė
• mergina, mylinti fotografiją
• ne vegetarė
• klasiokė
• klausytoja
• pirkėja
• optimistė [bent jau kartais]
• pasivaikščiojimų fanė
• skaitytoja
• laiškų rašytoja
• šuns sąvininkė
• mergina, mėgstanti vaikščioti lyjant
• mergina, kuri nemėgsta Dariaus

If I were a boy.

Klausausi dabar šitos Beyonces dainos ir mąstau.
Ne, mano apmąstymai su daina visiškai nesusiję.
Vakar man buvo kūrybinga diena ir parašiau tris lapus savo istorijos.
Mokiausi anglų ir fiziką. Už fiziką gavau 10, nors tikrai nemaniau, kad man pavyks. Aš nė keturių nesitikėjau.
Anglų pavyko ne taip gerai, manau. Viską sugadino žinia, kad ryt nebus Hauso, ir vėl dėl Žalgirio. Aišku, lengviausia man ieškoti kaltų, nes iš tiesų tai pati galėjau labiau pasimokyti. Ech, geriausiu atveju gausiu devynis.
Draugė gavo mūsų [mano ir dar vienos "blogiukės"] siuntinį, kurį užsakėme per gaukdykai.lt. Ou jė, katalogas nėščiosioms ir rinkinėlis kūdikiui.
Ji pasiuto...;DDD
Aišku, suprato mūsų pokštą ir atleido. Ir pažadėjo užsakyti mums vyriškų Tena. ;DDD
Dabar turėčiau daryti maršruto planą integruotosioms technologijoms, bet ne, rašau blogan. ;D Ir tas įrašas šiandien nuobodokas, nes diena ne viena maloniausių. Ryt rašom iš literatūros, tad teks keliauti gilintis į "Tradicija ir invidualumas" skyrių.
Šiandien šv. Martyno diena, paskutinė rudens šventė, pasak kalendoriaus.
Hm, kas buvo šv. Martynas?
Tiesa. Pasidalinsiu mūsų mylimo fizikos mokytojo išmintimi. Šiandien, kai prieš testą kartojausi, jis pasakė - ne laikas šunis lakint, kai į medžioklę reikia.
Ką gi, naudosiuosi jo išmintim ir dabar, ir lėksiu mokytis, kad vėliau taip nebūtų, jei supratot, ką noriu pasakyt, nes šiandien mano mintys labai padrikos.
Čiao, amigos.

Ji sapnavo mamą.

Man šiandien sunki diena.
Ji sapnavo mamą. Pasakojo man verkdama.
Radau Jos senus spalvotus laiškus.
Juose Ji Ją mini.
Skaudu.
Jis sako - šis skausmas ne tavo.
O kaip galima būt abejingai, kai taip kenčia tavo geriausia draugė?
Praėjo pusė metų.
Man sunku pagalvot, kaip Ji jausis per Kalėdas.
O kaip gali jaustis žmogus, per metus netekęs trijų sau artimiausių žmonių?

Nekenčiu sekmadienų.

<...> all I want to do

Is be more like me and be less like you.

Nemėgstu sekmadienių, kai žinai, kad artėja įtemta savaitė. O ateinanti savaitė bus be proto sunki. Rašysim daug kontrolinių, o labiausiai bijau fizikos. Nesuprantu nieko. Visiškai.

Parduotuvėse jau prasidėjo Kalėdų karštinė. Visi sako - "per anksti". Aš sakau - "pagaliau". Yra ko laukti, o tada ir gyvenimas lengviau einasi. Aišku, Kalėdos parduotuvėse kiek per daug sumaterializuotos, bet man vistiek džiugu, kad jau greit užlies ta nuostabi atmosfera... Tuoj ateis gruodis, puošiu kambarį, pirksiu atvirutes, rašysiu sveikinimus, pakuosiu dovanas, klausysiuos "Last Christmas" ir šypsosiuos, šypsosiuos, šypsosiuos.

Nieko gero nenuveikiau per savaitgalį. Net nebaigiau skaityti "Nereikalingų žmonių". Parašiau tik dvi naujas istorijos dalis, kurios jau guli forume. Dar sukarpiau seną antino Donaldo žurnalą, ir priklijavau keletą paveiksėlių savo storąjame sąsiuvinyje. Jis atrodo daug nuotaikingiau.

Bent jau pailsėjau. Bet tikrai nesu visiškai pasiruošusi iškęsti artėjančią savaitę.

Baltoji arbata.

Dabar ji garuoja ant mano stalo.
Kamuoja keistos mintys - kas manęs laukia ateityje?
Ar po dešimt metų aš dar rašysiu blogą?
Ar po dvidešimt jį dar atsiminsiu?
Ar po trisdešimt iš vis dar egzistuosiu?
Niekada negali žinoti, kaip susiklostys gyvenimas. Tiek visko jau atsitiko, ir dar tiek visko atsitiks.
Man taip liūdna, kad dabar, kai aš ramiai sėdžiu prie kompiuterio, gurkšnodama arbatą, kažkur Afrikoje vaikai miršta iš bado, kažkur dega kažkieno namai, kažkur žmonės kovoja už gyvybę, kažkur kažkas skęsta vandenyne, kažkas gedi šalia mylimo žmogaus kapo, kažkas meldžiasi Dievui ir prašo atleidimo už pertrenktus žmones, kažkas bėga nuo karo baisumų, kažkas maldauja pasigailėti, o kažkas mąsto, kur teks miegoti šiąnkat.
Visur tiek daug neteisybės.
Ir taip sunku su tuo kovoti.

"Aš Jus mylėjau"...

..sako rusų poetas Puškinas.
Iš tiesų, man šie žodžiai iš vienos pusės visai tinka.
Bet šiandien aš nenusiteikus gvildenti temų, kurios man vis dar palikę atvirą žaizdą.
Tiesiog mokausi šį eilėraštį, ir jis neišeina man iš galvos.
Ši savaitė man tokia sunki... Ir taip lėtai slenka... Pamokos, atrodo, trunka metų metus... O kaip nusivyliau, kai sužinojau, kad šiandien nerodys Hauso :O Vis per tą krepšinį. Taip, man jis patinka, bet ne tada, kai žaidžia Žalgiris... Tiesiog man nepatinka ši komanda. Na, visos tradicijos, tai sena komanda ir pan., bet...
O LTU rinktinę dievinu. Ypač Kleizą ir Jasikevičių <3
Nesitikiu, kad šis įrašas bus įdomus. Tiesiog šiuo metu man labai neįdomu gyventi... Būtent šiuo metu, šią minutę.
Aišku, gyvenimas niekada neatsibos, ir aš jį myliu, bet dabar tiesiog kažkur nukišau savo gerą nuotaiką ir džiūgavimus, kurie visus nervina :P
Ten pat, ko gero, pasiliko ir mano kūrybingumas.
Ech, iš visos širdies tikiu, kad penktadienį visa tai grįš. Kaip laukiu penktadienio... Pavargau. Šiandien buvo tokia sunki diena... Iki trijų - pamokose, vėliau - šis tas dėl savivaldos. Grįžau po keturių, tiesa, man patiko draugija, su kuria ėjau namo, bet vistiek...
Tikiuos šis pesimizmas neužsibus ilgam. ;D

Balta mišrainė baigėsi.

Taigi, o tai reiškia, kad baigėsi ir šventės.
Mat visada per jas taisom baltą mišrainę, kuria vaišinam gimines. O jų būna pilni namai...
Su šventėmis, jei taip galima vadinti Visų Šventų dieną ir Vėlines, baigėsi ir atostogos.
Nieko nepadarysi, yra kaip yra. Metas pradėti su nekantrumu laukti Kalėdų.
O jų atmosfera mane taip žavi!
Tas šventinis laukimas, tas ruošimasis, vainikas ant durų, Kalėdų eglutė, šypsenos veiduose... Labai mėgstu ruošti dovanas - pirkti ar gaminti, kaip pernai dariau iš vilnos - mėgstu jas pakuoti, perrišinėti kaspinėlius... Tai tokios dienos, kai sunku nesišypsoti.
Aš suprantu žmones, kurie neina į bažnyčią paprastomis dienomis, bet nesuprantu tų, kurie pamiršta bažnyčią ir per Kalėdas.
Juk tai - ne Kalėdų senelio šventė, visko ištakos - bažnyčia ir Dievas.
Aišku, pati nesu giliai tikinti, bet Kalėdos man - šventas reikalas.
Svarbiausia per Kalėdas man yra pabūti su artimaisiais, su draugais, dovanoti džiaugsmą, pasilinksminti... Nesakau, kad man nereikia dovanų. :)
Tačiau svarbu nepamiršti ir tikrųjų ištakų.
Visuomet puošiu kambarį per Kalėdas. Ir tegu juokias draugės, tegu sako, kad lemputės ant lango kvaila, man taip neatrodo. Kalėdinė atmosfera, muzika, šeima ir draugai - ech, kaip laukiu to laiko...<3

In memorian, arba - memento more.

Šiandien kėliausi anksti ir ėjau į bažnyčią.

Iš tiesų, man labai patiko kunigo pamokslas.

Vėliau ėjome į kapines ir uždėgeme žvakutes ant mano senelio ir prosenelių kapų. Kapinėse tiek daug žmonių, visi dega žvakutes, kalbasi... Tai labai gražus ritualas. Bet baisu pagalvoti, kad visi žmonės čia lanko kažką artimo - kas žmoną, kas vyrą, kas vaiką, kas tėvus... Visi jie kažko neteko. Visiems jiems teko išgyventi tą siaubingą netektį, tą bjaurų jausmą, kai žinai, kad daugiau neišgirsi jo ar jos juoko, nepamatysi jo ateinančio, daugiau niekada jo neapkabinsi...

Aš nekenčiu laidotuvių. Ir ypač kai žmonės fotografuojasi prie atviro karsto.

Aš manau, kad reikia prisiminti tai, kas gera, o to, kas bloga - ne. Aišku, iš savo gyvenimo skausmo neištrinsi, o jeigu nepatirtum jo, nemokėtum vertinti laimės, tačiau laidotuvių nuotraukos - bjaurus materialus prisiminimas.

Prisimenu, kai mane vertė fotografuotis per prosenelio laidotuves... Man buvo skaudu, aš negalėjau to daryti. Seneliai mane privertė, bet kaip gyva niekada nežiūrėsiu į tą nuotrauką - į užfiksuotą siaubingą akimirką, kai mano prisenelė, apkabinusi savo šaltą vyro ranką verkia, o mano, tada dar jaunesnės mergaitės veidu teko didžiulės ir karčios ašaros.

Daugiau niekada nesifotografuosiu per laidotuves, niekada.

Negaliu nepaminėti, koks nuostabus buvo mano prosenelis. Atrodė, gyvens ir juokins visus dar šimtą metų... Gal taip ir būtų buvę, jei ne bjauri, netikėtai užklupusi liga.

O štai savo senelio aš nė nepažinojau. Mano tėtis jo neteko būdamas aštuoniolikos. Visi pasakoja, koks nuostabus jis buvo žmogus. Kaip būtų mylėjęs mus, savo anūkes ir anūkus, kaip būtų lepinęs. Kaip jis laukė savo pirmojo anūko, mano tetos sūnaus, bet juo pasidžiaugė vos porą metų...

Aš dažnai nuklystu mintimis į tą laiką, kuris neegzistuoja, ir galvoju, kas būtų jeigu būtų? Koks būtų mano senelis?

Kasdien susitinku su savo drauge, kuri 2008 metais neteko dėdės, mamos ir močiutės.

Iš tiesų, jos ašaros tiesiog raižo mano sielą. Pats baisiausias jausmas, kai matai savo geriausią draugę klupančią prie karsto ir upeliais liejančią ašaras. Ir dabar man sunku rašyti neapsiverkus. Tai viena skausmingiausių patirčių mano gyvenime.

Širdis atsigauna žiūrint į tai, kaip ji kabinasi iš to ašarų liūno. Darau, ką galiu. Prisimenu, kai pirmą kart pamačiau ją po mamos laidotuvių, puoliau į glėbį ir verkiau nesustodama. Kaip ir ji. Tai buvo vienintelė akimirka, kai parodžiau jai savo ašaras. Žinau, kad jai daug labiau manęs reikia kaip tvirtos ir linksmos draugės...

Netektis - didžiausias skausmas.

Net jei artimųjų netekai ne tu, o tavo geriausias draugas ar pažįstamas. Baisu pagalvoti apie kitų kančias.

O tokią dieną, kai visi eina į kapines, neša gėles ir masiškai dega žvakutes, sunku nepagalvoti apie visus, kurių netekai.

Ir į galvą lenda vienos girdėtos dainos žodžiai - mes tik dulkės dulkėtos.

Žmogus, kurio be proto pasiilgau.

Ir jei ne mūsų vakarykštis susirašinėjimas, nežinau, ar būčiau ištvėrus iki tavo grįžimo... Uf, kad tu žinotum, kaip tavęs pasiilgau :]***
Dėkoju už mūsų pokalbį. Esi nuostabi draugė.;D
Ir ačiū už palaikymą.;DD

Gretai.

Greta, labai ačiū tau už mūsų vakarykštį pokalbį.

Man taip gera, kad kažkas mane palaiko.

Ir išvis, labai džiaugiuosi, kad bendrauju su tavimi. <3

Labai myliu, branginu, ir laukiu, kada sutvarkys tavo kompiurerį. :]***

Man taip patiko tavo mintys. Jos visiškai tokios pat, kaip ir mano.

Geriau liūdėti dėl to, ką padarei ir nepasisekė,

negu dėl to, ko nepadarei.

Reikia atsinaujinti.

Noriu naujo šablono. Negaliu išsirinkti niekaip... Keletą atsidėjau. Kaip jie jums?

• http://www.pyzam.com/bloggertemplates/details/butterfly-explosion
• http://www.pyzam.com/bloggertemplates/details/falling-stars
• http://www.pyzam.com/bloggertemplates/details/you-and-i-forever
• http://www.pyzam.com/bloggertemplates/details/mystical

Mano nepagydoma liga

Sergu nepagydoma ir labai sunkia liga.

Jos simptomai tuoj nuvarys mane į kapus.

1. Galvoju tik apie vieną žmogų.


2. Vos jį prisiminus, negaliu nustoti šypsotis.


3. Viskas man atrodo prasminga, jei tik mes kartu.


4. Nėra apetito.


5. Nenoriu saldumynų.


6. Negaliu susikaupti.


7. Nepaleidžiu iš rankų telefono.


8. Iškart paraustu, jei tik jį pamatau.


9. Apsiverkiu per filmus, jei jų gale herojai nelieka kartu [xD].


10. Esu išsiblaškiusi.


11. Keista šiluma tyvuliuoja mano venose.


12. Nuolat dainuoju.

Taip, jūs jau supratote, kas man.

Aš įsimylėjau. ;DDD

Atostogos...

Taigi. Iš pradžių apie vakarykštę dieną, o vėliau - apie planus.
Helovyną mokykloje atšventėm puikiai. :D Mokytojas, kuris budėjo, užsispyrė šventę baigti 20:00. O mes nesutrikom. :D Pasiemėm magnetofoną su baterijomis ir išėjom švęsti į krepšinio aikštelę... Šokiai buvo nerealūs...Taip fainai ant mokyklos sienos matėsi mūsų šešėliai... ;D Taip nerealiai švietė moliūgai...;D
Dar taip smagiai pasivažinėjau su draugu jo motoroleriu.;D O geriausia buvo tik prieš akis...
Žodžiu, atostogos prasidėjo nerealiai, todėl skraidau padebesiais.

Ką planuoju veikti?

• Apsipirkti.;D
• Aplankyti pusseseres Panevėžyje.
• Miegoti, miegoti, ir dar kart - miegoti.
• Pamatyti daug gerų filmų.
• Perskaityti daug gerų knygų.
• Daug laiko leisti su draugais.
• Susitikti su jau žiauriai seniai nematytu pusbroliu ir jo šeima.
• Jei tik pavyktų, susitikti su Inga.:}***
• Eiti į kapines per Vėlinių vakarą.
• Sudalyvauti Šiauliuose, skautiškame renginyje.
• Iškepti sausainių.;D
• Atšvęsti Helovyną [dar kart] ;D

O šiaip... Atsoptogos bus nerealios. Kodėl?

Nes gera pradžia - pusė darbo.;D

Knygos.

Knygos. Kiek daug jos gali reikšti... Jos gali prajuokinti [pvz. "Du viename", kai vaikinas apsimeta mergina], pravirkdyti [pvz. HP vieta, kai miršta Sedrikas], pamokyti [pvz. Fizikos vadovėlis ;D] arba sukrėsti [pvz. Brookso ir Burgesso knygos]. Iš tiesų, skaitymui paskutiniu metu skiriu mažai laiko, nes tenka daug mokytis, bet jis man visada liks malonumas ir atsipalaidavimo bei atsiribojimo nuo nuobodaus pasaulio procesu. Nežinau, kada įvyko lūžis, gal prieš metus ar pusantrų, kai nebegalėjau gyventi neskaitydama. Anksčiau neimdavau knygos į rankas, jei to verkiant nereikėdavo. O dabar... Skaitau, nes to noriu. Ir nesuprantu, kaip galima sakyti, kad skaitymas - šlamštas. Tereikia atrasti tinkamą knygą... Net mano mulkiai klasiokai, paskaitę gerų knygų, kurias jiems parinkau, pripažino, kad "kartais gali būti įdomu net skaityti".xD

Pažadų istorija;2

...Atšiaurus vėjas draiko šlapius jos plaukus. Ledinis lietus prausia veidus, abu jie kiauriai permirkę... Tačiau jų širdyse, tvirtai susikibusiose, taip šilta, kaip tik gali būti. Jis laiko jos ranką ir klausosi jos kvėpavimo. Ar kas gali būti geriau, už laiką dviese?

Paklaikęs senos moteriškės žvlgsnis kiauriai perskrodžia juos - ką šie du keistuoliai, taip pliaupiant lietui, be skėčių, veikia gatvėse? Jie tik nusijuokia.

Įpratę, kad žmonės laiko juos keistuoliais, nes jie elgiasi kitaip, nei visi.

Bet kas nustatė, kaip reikia elgtis? Kas sugeba atskirti tai, kas prasminga, ir tai, kas kvaila? Kas turi teisę kritikuoti kitus? Kas pasakė, kad nuodėmė vaikščioti per balas su širdžiai brangiu žmogumi?

Šypsenos jaunuolių veiduose neblėsta. Ji stirpriau prisipaudžia prie vaikino, ir parodo į dangų. Jame po truputį nušvinta vaivorykštė.

Aš pažadu, kad būsiu toks, koks esu; kad niekada neslėpsiu savęs po kauke; kad tikėsiu, jog šypsena ir optimizmas gali pakeisti pasaulį, ir žinau, jog tada, kai visi atras didžiausias vertybes - meilę, draugystę, nuoširdumą, toleranciją ir supratimą, žmonių širdyse liausis lyti ir nušvis vaivorykštė.

P.S. šįkart net paskutinę mintį sugalvojau pati. ;D

Lyja!

Ir šauktukas tikrai ne šiaip sau.

Dievinu lietų. Man taip gera, kai lyja... Toks grožis...;] O eidama iš mokyklos pasijutau kaip maža mergaitė... Tikrąją prasme šokau lietuje :D Mečiau į šoną skėtį ir ėjau visa šlapia per balas.;D Taip gera bent trumpam pamiršti tuos rūpesčius dėl ateities, dėl dešimtos klasės, dėl mokslų... Jaustis laisvai....

Gal kam atrodžiau kvailai, bet man tai mažiausiai rūpi.:P

Esu kokia esu, ir visi man brangūs žmonės žino, kad lyjant negaliu nusėdėti vietoje.... Pati nesuprantu, iš kur tiek energijos tokią darganotą dieną...xD

Turbūt čia ne tik dėl lietaus.

Juk kartais, labai retais kartais, ir mane depresija lyjant prigauna.

Bet šiandien aš laiminga.<3

Žinau, kokia mano nuotaika...

Ji tikrai nebe nestandartinė :D

Šiandien mane viskas džiugina ir juokina. Aišku, tai nėra labai gerai, bet...

Pagaliau savaitgalis. Krenta lapai...<3>

A, tiesa, buvo vienas dalykas, kuris manęs vos nepravirkdė. :D Viena liūdniausių Charmed serijų, apie Kriso ir Bjankos nenusisekusią meilę, serija baigiasi Bjankos mirtimi. Bet čia juk nerimta. Tiesiog tai mėgstamiausia mano serija. ;D Ir liūdniausia. ;D

Nestandartinė.

Tokia dabar mano nuotaika.

Nestandartinė.

Kodėl?

Man nei linksma, nei liūdna.

Nesijaučiu nei laiminga, nei nusiminusi.

Nei pikta, nei atlaidi.

Nei miela, nei priekabi.

Nei susižavėjusi, nei nekenčianti.

Nei įsimylėjusi, nei bejausmė.

Ne optimistė, bet ir ne pesimistė.

Ne nepastovi, bet ir ne nuolatinė.

Ne pavargusi, bet ir ne kupina jėgų.

Ir tikrai ne neutrali.

Dozė ironijos.

Kažkodėl man visada būna taip linksma, kai kas nors pavadina mane egoiste.

Tiesa, tas linksmumas, greičiausiai, tėra ironija.

Jaučiuosi kaip Hausas.

Tokia talentinga? Neee... Tokia bjauri. Visai netyčia įžeidžiau man labai brangų žmogų. Jis supyko, ir aš jį pilnai suprantu.

Netyčia išsprūdęs irnoiškas pasakymas gali taip įžeisti brangų žmogų.

Manau, kad dabar jaučiuosi dar blogiau nei jis. Iš tikrųjų, pasielgiau kaip kiaulė.... Žinau, kad jam bloga, o tai verčia mane dar labiau jaudintis. ;[

Atsiprašiau.

Bet žinau, kad taip lengvai kaltės neatpirksiu. Iš tikrųjų, jei tai būtų buvus eilinė draugė ar draugas, tai jis net nebūtų sureagavęs.

Bet tai pasakiau jam, kuriam, žinau, esu svarbi, o ir jis man labai brangus.

Susimoviau.

Kaip puikiai man šiandien sekasi.

Reikia išmokti sulaikyti liežuvį už dantų.

Kodėl aš laukiu Helouvyno...

... nors nežinau kaip tiksliai jis lietuviškai rašosi. ;D

Taigi, jis bus švenčiamas mokykloje.
Galvoju apie ką nors šiurpaus..;D
Pirma šovusi mintis buvo palikta ir pasikorusi nuotaka. Apdraskyta suknelė, baltas veidas, juodi paakiai, išdraskyti plaukai, virvė ant kaklo...
Iš tiesų manau, kad ši mintis ir geriausia.
Juk iš dalies ji man tinka. Juk iš tiesų aš kažkuria prasme palikta nuotaka. Juk draugas, kurį dažnai savo bloge miniu, sakė, kad būčiau jam ideali žmona.xD
Būčiau...xD
Aišku, dabar nebenukrypsiu ir neatversiu seniai (?) užgijusių žaizdų, tad grįštu prie Helouvyno. Bus ilgi šokiai, baisios istorijos, švediškas stalas, moliūgai... Oi kaip mėgstu juos pjaustinėti. :D Pernai kokią dešimtį mažųjų išpjauščiau ir du didelius. ;D
Gaila, kad ši amerikoniška šventė Lietuvoje panašiai dubliuojasi su Visų Šventų diena... Kažkaip keista švęsti. Nors per Vėlinės su draugėm einam pasivaikščioti po kapines, kai visur žvakutes dega... Gražu būna. Dabar rašant šis pomėgsi toks keistas atrodo. ;D

Savaitgalis.

Ką nuveikiau šią savaitę:

• Gavau dešimtuką iš anglų, matematikos, lietuvių.
• Susimoviau per fiziką.
• Su draugėm ėmiau dainuot naują dainą.
• Nuknisau sesės "Top girl" žurnalą. ;D
• Užsiregistravau Arbatos forume.
• Jau gan senokai išsiunčiau laišką Gretai, bet ji jo DAR negavo.
• Su kitais planavau Paskutinį laužą.
• Statėm vaidinimuką.
• Daug šokau.;D
• Su drauge sukūrėm naują mūsų ilgų pasivaikščiojimų maršrutą tokiomis vietomis, kuriuose niekas nevaikšto.
• Sudaužiau fotiką.
• Apsipirkau.
• Susigalvojau kostiumą Helouvynui.

Svarbiausias savaitės įvykis paryškintas.

Pažadų istorija.

Nuo šiol savo bloge įvedu dar vieną, pažadų istorijų seriją. Kodėl toks pavadinimas? Po kiekvienos mano trumpos esės bruožų turinčios pasakėles aš parašysiu po frazę-savotišką pasižadėjimą tam, kad gyvenimas būtų šviesenis.Tiesa, pasižadėjimai ir istorija nebūtinai turi ką nors bendro.;]

Ji švelniai sugniaužė rankoje savo šalikėlį. Švietė saulė, bet buvo gan vėsoka, ore plaikstėsi voratinkliai - tipiška "bobų vasaros" diena.

Aplinkui sukinėjosi porelės, nedrąsiai susikibę rankutėmis, vaikiškai paraudę ir susidrovėję...

Jos akys lengvai apsiniaukę. Kaip visada. Rankos kiek pajuodę nuo darbo, veidas su sunkiai įmatomomis rūpesčio raukšlelėmis.

Tyrinėdama aplinką ir paslapčiomis su pavydu žvelgdama į susikibusius sielomis paauglius, nė nepajaučia, kaip tyliai pravirksta.

Vėjas paleidžia stiprų atokvėpį ir lapai ima kristi žemyn.

Atsispindėdami Jos akyse ir glostydami atviromis žaizdomis nusėtą jos sielą, lengvai paliečia ir savo šiluma apaubia žemę.

Prabėga mažas vaikutis, spardydamas lapus ir lydymas mamos kvietimo grįšti. Sustoja ties Ja. Ilgai žiūri į Jos apsiblaususias akis, pasilenkia, paima patį šviesiausią lapą ir ištiesia.

Pabudusi iš transo, ji ištiesia ranką priimti pačiai tyriausiai vaiko dovanai.

O pastarasis nubėga mamos balsan ir paskęsta jos meilėje.

"Aš negaliu pakeisti vėjo krypties, tačiau galiu pakreipti bures, kad visada pasiekčiau savo tikslą."

Iš serijos "Beprotėms";4

Pamačiusi šią nuotrauką, iškart pagalvojau apie Ingą.

Kodėl?

Ji vadinosi "Nuplėšti sparnai".

Manau, kad dėl vieno žmogaus jai tikrai teko pasikankinti...

Inga tikrai supras, apie ką aš. Manau, tu suprasi ir mano mintį ir pagrindą, kodėl būtent tokią nuotrauką tau skyriau.

Aišku, labai norėjosi skirt tokią, kuri išreikštų, kaip ją branginu, bet ši nuotrauką tiesiog prašėsi įdedama...

Inga, linkiu tau didžiulės sėkmės ir didelės meilės.;D <3

Juk nuplėšti sparnai dar nereiškia skrydžio baigties, tu skrendi tik kita kryptim - žemyn... Žodžiu, bandau pasakyti, kad kiekviena patirtis yra vertinga ir kad dar ne tiek visko teks patirti. Bet tai tikrai nereikš, kad negali skrieti per gyvenimą, tave visada neš draugystė sparnai...<3

Baigiu filosofuot, nes krypstu pievas.;D

Žodžiu, myliu.;D

Lapams krentant...

Šiandien beveik viską paskutiniam laužui ruošti baigėm...

Sukūrėm vaidinimuką, padarėm trąsą, suderinom veiklą ir pan...

Manau, savaitgalis bus smagus. ;D

Vakar prisipirkau mielų niekelių. :D Išgryninau Eurokos čekį. Išsirinkau labai gražius auskarus ir žiedą. Kaip blizga. :D Prabangus komplektas. ;D

Nusipirkau naują dantų šepetėlį. :D Keičiu kas tris mėnesius, kaip ir reikia. :D

Klausau Modern Talking'ų dainų.;D

Vakar žiūrėjau Hausą.

Kaip visada.

Žiauriai patiko.

Kaip visada.;D

Gaila man jo... Toks šaltas žmogus.

Taip gera vaikščioti krentant lapams.

Ach, dievinu rudenį....<3

Tokia palaima, eini, o vėjas tau po kojom kloja auksinį lapų taką...:]

Šiaip nuotaika geresnė nei savaitės pradžioje. ;D

Ruduo...<3

Nesiseka...

Būna, nesiseka, devynis kartus iš eilės... :D xD
Būtent ši daina suskambėjo mano galvoje parašius įrašo pavadinimą.
Jaučiu, kad susimoviau per fiziką... Nepasisekė testas. Mokiaus ir labai stengiaus, bet jaučiu, kad susimoviau.
Paguodė tai, kad idealiai pavyko su anglų. Ėmiau svarstyti - gal tapt vertėja?;D
O šiaip ši savaitė - vien visokios avarijos...
Net baisu pasakot :x
Geriau einu mokytis. :D

Iš serijos "Beprotėms";3

Gretukui. Paskutiniu metu mažiau bendraujam, bet žinau, kad likimas mus dar suves. :)

Iš serijos "Beprotėms";2

Taigi, tęsiu savo deviantart.com puslapyje užtiktų nuotraukų skyrimą beprotėms...

Sandra, ši nuotrauka skirta tau. Kodėl?

Nes tavo kūrybos žiedeliai po truputį skleidžiasi... :) Linkiu tau visokeriopos sėkmės ir įkvėpimo.

Meilės istorija...

...parašyta pagal užsakymą...

Ypatinga dovana
Sutikau jį visiškai netikėtai. Žavus tamsiaplaukis įsiveržė į mano pasaulį ir jį visą supurtė. Vos pažvelgus į jo akis žemė ėmė slysti iš po kojų...
Pamenu, buvo ruduo.Auksiniai lapai, einant mišku, švelniai čežėjo man po kojomis, į pietų pusę skrido paukščiai... Ėjau prie upės, į savos laptą vietą miške, kurion keliaudavau visada, kai kas nors spausdavo širdį. Tai buvo mano vieta, apie kurią niekas nežinojo...
Bent aš taip maniau...
Nustebau pamačiusi rudeniniame purve įspaustas svetimas pėdas, ir, tarsi mažas, įbaugintas žvėrelis, sustingau vietoje, nes prie upės, prie mano mažosios svajonių laivų įlankėlės, pamačiau sėdintį man visiškai nepažįstamą jaunuolį. Kaip gražiai jis atrodė! Aukštas, tvirto sudėjimo... Stovėjau ir gėrėjausi, kol netikėtai jis atsisuko ir pažvelgė tiesiai į žalias mano akis. Vaikinas atsistojo ir palengva artėjo link manęs. Stovėjau išsiviepusi lyg kvailė, negalėdama nuleisti akių nuo jo tobulo veido ir vėjyje besiplaikstančių plaukų.
-Gedas,-ištiesė man ranką nepažįstamasis.
-Aušra,-pralemenau.
-Ar nepavojinga tokio grožio panelei vienai vaikščioti miške?
Mano skruostai paraudo, bet ne nuo geliančio šalčio, o nuo staiga užplūdusios vidinės šilumos.
-Čia retai kas užsuka,-pasakiau.
Gretai mes įsikalbėjome, ir pajutau, kad šiam, tai staiga į mano gyvenimą įsibrovusiam vaikinui, galiu sakyti viską. Nė nepastebėjau, kaip staiga sutemo, nors mano mintyse, o ypač širdyje, buvo šviesu šviesu. Mums lendant iš miško, danguje sumirgėjo pirmosios žvaigždės.
-Žiūrėk,-tarė jis,-ten amno žvaigždė!
Nusijuokiau. Kur matyta, kad vaikinas stebėtų žvaigždes? Tikras romantikas... Merginų svajonė...
-O aš savo žvaigždės neturiu,-atsakiau jam.
-Tikrai? Tuomet dovanoju tau savąją. Ji pati ryškiausia ir gražiausia, tokia, kaip tu.
Nežinau, kodėl, bet tą akimirką, valdoma nepaprasto švelnumo, pasitiebiau ir pakštelėjau jam į skuostą. Jis stovėjo kiek sutrikęs, spaudė mano šaltą ranką savo delnuose, ir, nieko nepasakęs, nuėjo.
Kelias savaites po to vaikščiojau kaip apmirus – ar gali būti, kad jį pamilau? Tą, visiškai man svetimą vaikiną, su kuriuo bendravau vos pusdienį, tą, kuris paliko mane stovėti šaltyje rėkiančia širdim?
Tą, kuris dovanojo man savo žvaigždę?
Pažvelgiau pro langą. Ji švytėjo danguje užgoždama visus likusius dangaus kūnus. Pamąsčiusi supratau, kad gauta iš jo dovana kur kas vertingesnė. Jis, pats to nesuprasdamas, dovanojo mano sielai šilumą ir pilnatvę. Kaskart, prisiminus jį, kažkas verčia mane šypsotis. Nors jaučiuosi ir elgiuosi tarsi užhipnotizuota to, aks įvyko, esu laiminga. Aptikau jausmus, kurių anksčiau nepažinau..
Praėjus keliems mėnesiams, aš vėl ryžausi nueiti prie upės.
Ir, ką jūs manote?
Ten, su plačia šypsena veide, stovėjo Gedas. Jis atsiduso ir tarė:
-Laukiau tavęs čia kasdien. Pagaliau, pagaliau tu atėjai!

Iš serijos "Berpotėms"; 1

Taigi, naršydama deviantart.com radau labai gražių foto, ir pastebėjau, jog jas galima pritaikyti beprotėms.

Pati pirmoji, skirta *Gretai.

Matai, kas parašyta ant žvaigždelės?

Todėl, kad tikiu, jog su šia beprote draugėmis liksim amžinai :]* Labai vertinu mūsų draugystę ir tarpusavio supratimą.

Myliu <3

Matematikė.

Vakar buvo tikrai linksma diena. Vedėm pamokas. Aš buvau matematikė.:P Labai puikiai susitvarkiau su mokiniais :D Bent man taip atrodė... xD Kol jiem išaiškinau, ir pati supratau. :D

Labai skanus buvo tortas.

Ir kieti šokiai. :D

Šiaip linksmiausia man buvo antra pamoka, man buvo laisva, tad ėjau pas draugą, kuris mokė pačius mažiausius. Prisijuokiau. :D Ten tarzanai, ne vaikai. :D Jų į žaidimų aikštelę leist negalima. :D

Labai daug kavos [tiksliau 3 in 1, nes juodą nelabai mėgstu xD] išgėriau. :D Praktiškai per kiekvieną pamoką. :D Mokiniai saldumynų prinešė. ;D

Ech, smagu buvo.

Taip greitai ta diena praėjo... O ypač pamokos. xD

Bet kiek turėjau vargo jai ruošiantis... :o Negalėjau sugalvot kaip apsirengt. :D Pavaduotoja sakė, kad gražiai atrodžiau.xD Šiaip save vertinu kritiškai, mano nuomone, atrodžiau... Tarp siaubingai ir vidutiniškai. :D

O dar kiek visko teko supirkt, visokių gėlių mokytojams, tortų ir panašių dalykų. ;D

Šiaip nustebau sužinojus, kad beprotė Lina buvo lituanistė.xD

Gražus derinys - matematikė ir lituanistė. xD

Esu dėkinga draugams, kurie vakarykštę dieną pavertė nuostabia.xD Dėkis visiems.

Ir ačiū už dėmesį, pamoka baigta. xD

Spalis.

Kaip greitai praėjo rugsėjis... Beliko aštuoni mėnesiai iki vasaros. ;D
Kaip man gera, kai krenta lapai... Eini, o jie šiukšda [ar yra toks žodis?:D] tau po kojomis. Gal todėl, kad gimiau rudenį, gal todėl, kad esu svajotoja-romantikė, dievinu šį metų laiką. Darganos, lietūs, lapai - mano stichija. Tai nereiškia, kad nemėgstu karštų vasaros dienų, priešingai, tiesiog manęs nekamuoja rudeninė depresija - aš mėgaujuosi oru.
Taip gera sušalusiai grįžti į šiltus namus, atsisėsti ant palangės vėlai vakare ir stebėti rudens dangų...
O kaip sukyla noras kurti...
Norėjau pradėti naują mėnesį optimistišku įrašu tad, kol nepradėjau dejuoti, atsiveikinu. Iki kito įrašo šį nuostabų mėnesį.

Griaunant gyvenimus.

Esu labai pikta ir labai atsiprašau visų, kurie taps to auka.
Atsiprašau, kad neatrašau.
Kai nebūna nuotaikos, nori tik pasinerti į savo mintis ir kad visi nuo tavęs atstotų.
Net Jis.
Todėl ir jo atsiprašau už tokį nedraugišką mano elgesį šiandien.
Visiem užplaukia tamsių dienų.
Todėl ir trūnau namie visą dieną atsisakinėdama eiti kur nors su draugais.
O vakar sužinojau, kad kai kam gyvenimą sugrioviau... Juokinga.
Kvaila, kai žmonės pradeda kištis į kitų reikalus ir analizuoti svetimus santykius. Juk niekas, tik aš, žinau, kas man geriausia ir kaip turiu elgtis.
Juk aš gyvenu savo gyvenimą ir atsakau už savo klaidas, ne jie.
Esu tokia susipainiojus...
Nežinau, ko noriu.

Artėjant naujai savaitei.

So, so, so...
Savaitgalis buvo įdomus.
Pirma, tai pagaliau įvyko sutvirtinimas.
Antra - su giminėm švenčiau gimtadienį [anas savaitgalis buvo skirtas draugams <3].
Gavau daug dovanų. :D Pagrinde - pinigai, čekiai iš parduotuvių...[pvz. Eurokos. :D].
Buvo smagu, kadangi su puskėm pabėgom į dance'us. :D Dar paplepėjom su keliais seniai matytais draugais...
Tiesa, dar labiau suglumau dėl savo draugo.:D
Nesuprantu jo visiškai...!
Pasiruošiau atrašyt Gretai. Nusipirkau voką.
Tiesa, laiško dar nepardėjau. :D
Penktadeinį važiavau apsipikrti. Vienoj parduotuvėj nusižiūrėjau labai gražų rūbą. :D Greit jis bus mano. Nusipirkau batus, palaidinę, naujų papuošalų .:D
Susitvarkiau kambarį.
Šiandien kėliaus anksti ir ėjau į bažnyčią, mat senelio mirties metinės.
O miegot ėjau vėlai, taigi, labai mažai miego... :s
Laukiu penktadienio.
Vesim pamokas [mes, dešimtokai].
Aš vesiu matieką. :D
Bus šokiai. Švęsim. O dar reikia renginį paruošt...
Dar kitą penktadienį prasidės Paskutinis laužas, truksiantis savaitalį. Šįmet jis Stačiūnuos, tad mes jį organizuojam. Žodžiu, daug reikalų...
Ateinančią savaitę daug testų...:[
Ir kaip aš viską spėsiu?xD

Apmąstymų laikas.

Paskutiniu metu labai daug mąstau - per pamokas, po jų, besijuokdama su draugėmis, plepėdama skype, skaitinėdama forumuose... Mąstau ne apie tai, apie ką reikia.
Mąstau, kaip man pasielgti. Jaučiuosi kaip tarp Scilės ir Chabridės - bijau užbaikti ir viską pamiršti, bijau vėl pasiduoti jausmams.
Kaip man pasielgti?
Viena draugė liepia jį pamiršti, kita - pasiduoti ir vėl bandyti.
Kaip man pasielgti?
Žinau, kad turiu apsispręsti pati ir klausyti širdies.
Jaučiuosi kaip graikų mitologinis herojus Tantalas, kurio tikslas buvo taip arti, o jis negalėjo jo pasiekti.
Nežinote mito apie Tantalą?
Užrūstinęs dievus jis buvo įmerktas į vandenį iki kaklo, o virš jo galvos kabėgo vynuogės. Jis negalėjo pajudėti; negalėjo atsigerti; negalėjo valgyti. Kaip minėjau, tikslas buvo taip arti, o jis negalėjo jo pasiekti. Buvo pasmerktas amžinai kentėti badą ir troškulį ir niekada nemirti.
Vieną dieną manau, kad turiu pasielgti vienaip, kitą - kad kitaip... Juolab, kad visiškai nesuprantu, kas jo galvoje.
Norėčiau, kad viskas paprasčiau.
O, kiek esu padariusi klaidų, kiek savo poelgių gailiuosi... Gal viskas būtų buvę susiklostę kitaip...
Gal?
Gal aš tiesiog nemoku mylėti?
Viskas taip painu, tarsi Gordijaus mazgu surišta.
Šiaip ar taip, jis valdo mano mintis.
Jo tėtis vis dar vadina mane marčia... Anksčiau būdavo juokinga, bet dabar šis žodis siaubingai mane skaudina.
Tarsi priekaištas, kad viskas susiklostė kitaip...
Tikiuosi, viskas bus gerai.
Su juo ar be jo, turiu pagaliau nustoti taip gyventi. Paskendusi apmąstymuose...
Nors iš šalies taip neatrodo.
Moku apsimesti.

P.S. Tūrbūt pastebėjote, kad įrašas pilnas mitologinių nukrypimų... Tiesiog mokausi literatūros epochų testui, mitologinius posakius. :D O jų yra tikrai gražių.

Mane rodys per Tv xD

Šiaip žadėjau parašyti ilgą ir graudinantį įrašą, kokia mano nuotaika buvo po vakar pokalbio su vienu žmogum, kurį labai myliu, kaip draugą.

Bet persigalvojau. :D

Poryt pas mus į mokyklą atvažiuoja Šiaulių TV.

Pasakosiu apie kaimo gidų projektą. :D O dar dėl skautų kažką...;D

O šiaip tai linksmas tas mano gyvenimas.

Kaip kinas.

Ne, kaip meksikiečių muilas.

Žodžiu, nusišneku, tad įrašą baigiu.

Kaupiuosi prasminesniam.xD

Vėl savaitgalis

Pagaliau, pagaliau savaitgalis! Negaliu atsidžiaugti. Ši savaitė mane išvargino - rašiau daug testų, skaičiau anglišką knygą, verčiau tekstus ir pan. - 10 klasė, be to, tapau penkiolikamete...
Kaip gera atsipūsti po sunkios savaitės ir mėgautis poilsiu.
Penktadienis - mano mėgstamiausia savaitės diena.
Taip gera žinoti, kad savaitgalis prieš akis...
Laikas bėga taip greitai. Šios trys mokslo metų savaitės pralėkė kaip kelios dienos.
Kiek visko įvyko mūsų kalsėje - buvo ir barnių, ir taikymosi, ir perdėtų emocijų...
Vis dėl to tai tik padėjo atsirinkti, kiek turiu tikrų draugų. Tik pusę klasės galiu laikyti jais. Ir man pakanka...
Esu patenkinta savo gyvenimu.
O kitaip ir negali būti, ypač tada, kai prieš akis SAVAITGALIS!xD

Patarimas.

Gavau iš Ingos patarimą.

Ji pasakė - baik svajoti.

Kad ir kaip neigiau savo svajojimą, save apgauti buvo sunku.

Nusprendžiau imtis veiksmų.

Man atsibodo kankintis dėl jo.

Pagaliau.

Pagaliau dedu tašką :P~

Net atsisakiau su juo susitikt.

Kol kas nepalengvėjo. xD