Valanda.

Tiek laiko, kol eisiu į lauką ir susitiksiu su drauge.
Nusprendžiau, kad iki tol dar galiu ką nors kvailo duoti pasauliui - todėl rašau čia.
Visų pirma, tai šiandien mane tikybos mokytoja nustebino.
Aš kaip tik su Toma kalbėjau apie elnią, o pro šalį ėjo tikybininkė. Ji pasakė:
"Dar niekada nemačiau tokios tavo šypsenos! Turbūt kalbat apie kažką labai gero...".
Beveik pataikė.
Jaučiu, kad biologijos kontrolinį parašiau patenkinamai. Ko nepasakyčiau apie informatikos, bet nežinau, kaip bus. O dabar tas programavimas... Po velnių, jei ne elnias, aš užsiknisčiau.
Gera jį turėti.
Gera su juo ginčytis ir sutarti.
Šiandien kaip tik mąsčiau, be kokių dalykų neišgyvenčiau.
Be jos [Tomos], elnio ir apelsinų.
Aišku, čia labai jau sąlygiška ir neapgalvota, tik šiaip, tokai mintis į galvą atėjo per muziką, kai turiu daug laiko mąstyti, nes pamoka manęs nedomina. Dainuojam visokias liaudies dainas, o aš prisimenu vasarą.
Mes, keturios.
Varniai.
Didžiulė palapinė. Vakaras prie ežero, užsidegus laužą, su draugės gitara ir dainomis.
Tada tai buvo smagumėlis!
Ta savaitė buvo geriausia vasaroj. Mes dainuodavom, ilgai plepėdavom, stebėdavom, kaip saulė dingsta už horizonto ir miegodavom po žvaigždėm.
Mūsų paskutinė daina, dainuota paskutinį vakarą, buvo "Purpurinis vakaras".
Dabar skamba galvoje, net keista, kad kažkas išstumė Muse, bet aš žinau, kad neilgam, o ties magiški vasaros prisiminimai tiesiog užvaldė protą.
Dabar širdyje taip šilta...
Taip norėčiau dar kartą sudainuoti "Draugą" ant Varnių ežero kranto.
Žinau, mes jį dar sudainuosim.
Ir jei ne visos keturios, tai dvi tai tikrai.
O ta naktis, kai kažkas atėjo į stovyklavietę ir mes bijojom, ir miegojom susispaudę, ir naktį Veronika bandė nutempt mano meigmaišį, nes manė, kad čia Toma nusispradė, ir kai Auksė per miegsu kartojo "išveš, policija išveš", ir kai aš ryte nubudau ant jos dubenėlio :D Pasaka.
Tik dabar suprantu, kokios tos akimirkos buvo vertingos.
Arba kai miegojom mokykloje.
Mes, dešimtokės, turim tokį draugelį septintoką.
Oi, kaip mes jį mylim! Tokių "bajerių" žmogus suskelia. Tai tada, kai miegojom, jis su tokia baime sakė:
-Ei, kas čia žiūri pro langą?
O po kelių akimirkų:
-Ai, čia mėnulis. :D
Arba:
-Užsičiaupk.
O Eligijus:
-Neturiu čiaupo.
Galbūt jums nejuokinga, bet man, prisimenant visą situaciją, kelia šypseną.
Turbūt penktadienis mane veikia, kad viskas taip gerai atrodo.
O gal tai, kad atsisėdus rašyti sukilo prisiminimai...
Geeera.