Savaitgalis...

Labas rytas visiems.
Nubudau su šypsena, pagaliau normaliai išsimiegojus.
Perskaičiau sms'us, kurių buvo devyni, pagrinde iš elnio ir draugės, nes negalėjo sulaukti manęs atrašančios nuo vakar vakaro, kadangi nulūžau tikrai anksti - dar vienuoliktos nebuvo.
Buvau pavargus, laiminga, su didele šypsena.
O dabar gaila.
Twilight'o aš laukiau kone du mėnesius, o dabar viskas - jis jau pažiūrėtas. Neabejoju, kad žiūrėsiu dar kartą, ir turbūt ne vieną, bet kol kas man jo dar gana.
Šiandien ateis draugės ir žiūrėsim kažkokį psichologinį siaubiaką - nežinau, kokį, ne aš rinkau. Būtų davę rinkti man, būčiau išrinkus ką nors geresnio. Tarkim, nes negaliu teigti, kol filmo nemačiau, bet kol kas joks siaubo filmas nėra palikęs man įspūdžio - dauguma jų žiaurūs ir lievi, arba aš tiesiog neišprusus tokiems filmams.
Ne per daugiausiai ir esu mačiusi, nelabai mane traukia.
Šiandien neblogas oras.
Turbūt, savo šuns džiaugsmui, išsivesiu jį palakstyti. Kaip jis mane nuvaiko!
Mano klasiokės rotveileris [ rotveilerė] atsivedė 11 šuniukų. Jie tokie mažučiai ir gražūs... Gaila, bet sakė, kad paliks tik 4.
Šiandien, kiek žinau, atvyks pusbrolis su dukra. Ech, kokia ji miela. Garbanė.
Prisimenu, kai norėjau tokai būti. Bet kai gerokai patrumpinau plaukus ir jie ėmė garbanotis, ėmiau juos tiesinti.
Na ir suprask tu tuos žmones.
Jau ieškau naujo šablono.
Kol išsirinksiu, ir vakaras ateis.
Ir, veikiausiai, po dienos jis ims man atrodyti bjaurus, bet aš tingėsiu keisti.
Kita savaitė bus sunki.
VĖL.
Taip ir gyvenu - nuo savaitgalio iki savaitgalio, nes kitos dienos būna [ aišku, ne visos] tokios pilkos ir nuobodžios, kad varo depresiją.
Na ne, ji manęs nepalenks.
Mm, kaip norėčiau dabar Shogetten šokolado... arba didelio, sultingo apelsino.

kątik po twilight.

Aš dar toj ekstazėj, kuri apima nuo pirmos filmo minutės.
Tai buvo dieviška.
Ypač ta vieta, kai pirmąkart ekrane šmėkštelėjus Edvardui visos merginos, buvusios kino teatro salėje, kuri gana mažutė, atsiduso "avvvv". :D Tai buvo nerealu...<3
O dar ta nereali muzika.
Ir dabar niūnuoju Muse - Supermassive black hole :D
Ech, žiūrėčiau jį ir žiūrėčiau.

Since I'm going to hell....:D

Vakare.

Taip gera.
Geriu arbatą ir žinau, kad jau nieko svarbaus nereikia padaryt, kad dabar laukia tik laikas savo malonumui ir poilsiui. Kad iškęsiu tas rytojaus penkias pamokas ir mėgausios savaitgaliu.
Ir kad pagaliau ryt pamatysiu "Saulėlydį", bet jau kartojuosi.
Siunčiuosi Muse dainas ir esu tokia išsišiepus, kad net veidas vėl įgavo šiokią tokią spalvą.
Dar prieš pora valandų buvau tokia pikta, bet kai pakalbėjau su savo drauge ir palengvėjo. Gal todėl, kad šiandien, pirmąkart po ilgo tarpo mes pakalbėjom taip nuoširdžiai ir atvirai. Dabar niekas nebeguli ant širdies. Seniai taip bekalbėjom. Tarp mūsų augo barjerai, ir šiandien jie griuvo. Taip lengvai jaučiuosi.
Matyt tikrai reikėjo gerai išsipliurpti.
Ir daug ką permąstyti.
Jaučiuosi kalta.
Nekenčiu šito jausmo. Bet man taip sunku pamiršti žmogų, kuris išdavė ir elgtis su juo lyg niekur nieko. O kai elgiuosi taip, kaip dabar, negailėdama sarkazmo ir ironijos jo adresu, mane slegia sąžinė.
Bet ji slėgtų, jei elgčiausi kaip niekur nieko. Taip, kaip pasielgė jis, nesielgiama.
Juokinga.
Nepagalvokite, kad tai buvo koks man svarbus asmuo. Ne, visai ne.
Kaip būtų gera, jei būtų pavasaris.
Man šitoks oras įvarys depersiją. Nei normalios žiemos, nei šiaip normalaus oro.
O ranka beveik sugijo.
Nekenčiu ledo.
Bet mėgstu tokius ilgus, šiltus vakarus su puodeliu ir muzika, muzika, kuri suteikia tokį puikų foną mano nuotaikai.

101 įrašas, ne dalmantinas.

Tai vat, nė nepastebėjau, kad vakar pateikiau 100-ąjį įrašą.
Tad nusprendžiau, kad reikia kažką keisti. Aišku, būtinų būtiniausiai - šabloną.
Galbūt kai turėsiu daugiau laiko, paieškosiu.
Ryt trečias ir paskutinis fizikos laboratorinis.
O gaila, nes per juos užsidirbu geresnių pažymių. :D
Šiaip, šis laikotarpis man gan komplikuotas.
Rimtai.
Kažkaip sunkiai viskas einasi, jokio optimizmo.
Na, ryt bus diena atsipūtimui. :} Nes ryt - pagaliau - tiek kartų atkėlinėta Twilight premjera Šiauliuose.
Ir aš jį pamatysiu :}
Dėkoju savo kantrybei [tinguliui?], kad išlaukiau šios dienos nepažiūrėjus filmo per pc xD
Po galais, kaip nesirašo.
Ir jūs turbūt jau žiovaujat :D
Na, aš tai tikrai. Nekenčiu ketvirtadienių. Sunki diena.
Be to, kad ir nepastebimai, vis artėja egzaminai. Užduočių raštu aš nebijau - gal čia negerai, bet nebijau. Tačiau kalbėjimo...
O dar matematikos egzas bus iškart po geriausios draugės gimtadienio :D Ne, aš nešvęsiu, aš būsiu susikaupus... :D
Žodžiu, šitas įrašas totaliai blankus.
O žinojot, kad šiom dienom jaunatis?
turbūt tai man nepalanki mėnulio fazė.

Darbo savaitei persiritant į antrą pusę - su menku politikos prieskoniu

Tai vat...
Šiandien diena buvo ne iš maloniųjų. Kaip ir savaitė.
Kaip ir visas mėnuo.
Kontrai, testai, kitas šlamštas - nervina.
Be to, bijau, kad vienąkart truks kantrybė su kvaila klasioke.
O dar Vatikanas Obamą pasmerkė.
Už tai, kad suteikė finansavimą šeimos planavimo klinikoms - jei kas nežinot, nes tai kokio pirmadieno/sekmadienio įvykis.
Tai va, aš niekada nebuvau už abortus, bet tikint Obamos žodžiais, kad tai galėtų padėti mažinti skurdą ir panašiai... Pamąsčius - ar didžioji dalis vaikų, gyvenančių skurde ar benamių, jei būtų turėję pasirinkimą - ateiti į šį pasaulį ar ne - ką būtų pasirinkę?
Moralas turėtų būti tame, kad jie būtų pasirinkę neateiti, bet iš tiesų - aš taip nemanau.
Puikiai prisimenu, kai žiūrėdamos kažkokias tai skaidres apie abortą - vaikelio laiškas mamai berods - pusė merginų, tarp jų ir aš, išbėgo iš klasės apsipylusios ašaromis.
Bet vien tai, kaip Vatikanas tai vadina - nekaltųjų skerdynėmis - kelia ironiją.
Žodžiu, politologė iš manęs nekokia, ir nuomonės labai konkrečios neturiu, šiaip ar taip, man gaila vaikų, gaila paauglių, tapusių mamomis, gaila benamių ir visų kitų pasaulio, žmonių, ar kokios kitos materijos nuskriaustų egzistencijos formų.
Kažkodėl prisiminiau tą ledinę mūsų pono pirmininko frazę - "nu jeigu šitaip, tada nafik".
Sėdi sau dabar šiltam poste, o visa, kuo buvo, į užmarštį bando nustumti. Na, man juokinga, kad pats iš visų juokesis dabar nori, kad iš jo niekas nesijuoktų.
Bet šiaip visi taip daro.
Turiu omeny save.
Na, aišku, situacija ne tokia kaip Valinsko, bet daug ko norėčiau neprisimint ir kad kiti neprisimintų.
Iš klaidų mokomės?
Tikiuosi, bet mano smegenų talpykla šią mintį blokuoja.

"Mozės kelionės"

Taip vadinasi 2000 dalių dėlionė, kurią apsiėmiau šią lietingą dieną su draugės pagalba sudėlioti.
Berods Botičelio ten paveikslas, bet jau sunkenybė :x
Dar tik rėmus sudėjom ir vieną iš milijono veidų.
Šiandien gavau Sandros laišką.
O vakar kaip tik atrašiau Monikutei. Liko parašyt dar vienai Monikai, pastarajai labai jau uždelsiau, gėda, bet ką padarysi, veiklos iki kaklo ir dar truputį [tarkim], o dar taip sunku, kai nelabai pažįsti žmogų ir nežinai ką jam čia papasakojus ir nuo ko pradėt.
Vakar, visgi, galėjau ištrūkt pas draugus.
Taigi vakarą praleidau šauniai.
Tikrai šauniai.
Kadangi penktadienį nebuvo mokykloj diskotekos, o aš taip jos norėjau, tai vakar ją sau pasidarėm.
Bet vistiek, niekas neprilygs mūsų diskotekai krepšinio aikštelėje. Nežinau, pasakojau ar ne, bet buvo jėga.
Tada buvo Helovynas. Snobas mokytojas, kuris budėjo, sumanė užbaigti šokius be proto anksti, atseit buvo nusižengimų ir t.t. Tai mes susimetėm, nusipirkom aštuonias dideles baterijas, sudėjom į draugės caro Ruriko laikų magiuką ir nuėjom į aikštelę, esančią už mokyklos. Tada tai prasidėjo linksmybės... Kadangi buvo Helovynas, ant žemės pūpsojo moliūgai su žvakėmis, visi su kostiumais, davėsi ir šoko iki nugriuvimo.
Ir puikiai prisimenu ėjimą namo.
Su elniu, kuris dar nebuvo mano elnias... :D
turbūt tada viskas ir užsimezgė iš naujo, taip rimtai.
Aplamai, šiandien sėdint namie su ta pūzle ir dalinantis prisiminimais su drauge [juk reikia ir tokių dienų] gyvenimas atrodo toks nuotaikingas.
Visiems pasitaiko emocinių duobių, į kokias dažnai įkrentu, kvailumo momentų, kas man dažnai užeina arba ištisų euforijos savaičių, bet visa tai užsimiršta, kai esu su draugais. Tada viskas būna paprasta ir lengva, ir kiekviena akimirka būna verta viso gyvenimo.
Iš tiesų, turbūt patyriau tokių akimirkų, kai galėjau ištarti savo mylimo filmo "Jausmų galia" [jei kas nežino jo, tai supažindinsiu su siužetu - moteris dirbtinai ištrina savo prisiminimus apie vyrą, kurį mylėjo, o tai sužinojęs jis atlieka tą patį, tačiau prasidėjus procedūrai ima lėkti per savo prisiminimus ir slėptis kartu su ja, nes supranta, jog nieku gyvu nenori tų laikų pamiršti. Toks be ryšio, bet nerealus filmas. Nors suknista pradžia, bet filmui perlipus į antrą pusę... ach... išsiplėčiau xD] taigi, veikėjo Džoilo žodžius - "aš toks laimingas... dar nėra taip buvę.... prisieku, galėčiau numirti" ar kažkas tai panašaus. Šią vietą puikiai prisimenu, nes ji man kai ką primena.
Tikrai, yra buvę, kai skraidžiau padebesiais. Bet yra buvę ir tokių šlykščių akimirkų, kai gyvenimas padarydavo iš manęs kažkokį bliaunantį padarą, laimei, tai praėjo, bet žinau, kad bet kada gali pasitaikyti - niekada nežinai, ką iškrės likimas, arba Dievas, kaip mano močiutė pasakytų.
užsivedžiau.
Grįžtant į normalų pasaulį, tai nieko ypatingo neįvyko. Ryt į mokyklą, rašom chemiją. fu fu fu. antradienį geografiją, fiziką, trečiadienį istoriją...
Ai, negalvosiu.
Geriau grįšiu prie puzlės ir toliau ramiai bėgsiu nuo laukiančių darbų.

atokvėpis...

taip gera, kai nereikia nieko veikt.
ir taip bloga, kai supranti, kaip greitai tai baigsis.
paskutiniu metu jaučiuos tokiu užknisančiu elementu. ir žinot kas blogiausia? kai kuriuos žmones nervinti man patinka. ne tai kad patinka, bet man nėra jokio skirtumo, ką jie mano.
tiesiog pasigarsinu "Time is running out" ir atsijungiu.
nors tai užknisa, vistiek geriau, nei ką nors veikti.
kažin, ar šitą dainą S. M. irgi klausė, Twilight rašydama?
šiaip šiandien jau šitą nuveikiau, pvz. sutvarkiau kambarius ir supjausčiau baltą mišrainę, mat atvažiuoja giminės su dviem pasaulinėm nelaimėm, savo pasiutusiais vaikais, ir dėl to aš negalėsiu ištrūkti pas draugus šeštadienio vakarą.
o tai tikrai blogai, nes su draugais niekad nebūna liūdna ar pikta.
žinot ką?
paskutiniu metu man ėmė fizika sektis. ir patikti.
keeeeeeista.
net beveik gailiuosi, kam praleidau olimpiadą.
o dar vėl ėmiau šiek tiek užsiimti tą savo istoriją.
ji tokia... saldi.
paskutiniu metu saldumas nervina. ir nė nelaukiu valentino dienos ir širdelių, nes kai Moni neprisijungus man vėl blogas ruožas.
praeis.
visada praeina.
gal čia dargana veikia. nei pavasaris, nei žiema.
knisa.
tai lyja, tai šąla. o dar tas elastinis bintas ant mano rankos po eilinio išsitėškimo ant ledo...
žodžiu, geriau palikit šitą internetinę erdvę, nes, žinau, kad kartojuos, bet pesimizmas užkrečiamas.
o ir depešų manija po truputį gęsta.
ach, kaip netikėta.
po velnių, vėl ta ironija.

Monikutei.:}*

Tai vat, šis įrašas skirtas Monikutei, ir tik jai.

Už tai, kad nesidarom atmintinių ir nekopinam Sandros idėjos, bet labai viena kitą mylim ir mus labai daug kas sieja :D

Pavyzdžių?

• trauka Obamai xD


• mūsų daina; Oasis - Wonderwall <3


• tie užknisinėtojai klasiokai su kvailais klausimais :D


• mūsų bendra liga - pamišimas :D


• tie sunkūs etapai ir noras spoksoti į vieną tašką ir klausytis muzikos :D


• Heath Ledger ;{

Ir šiaip, daug jų yra. Ir mes tiesiog keliame viena kitos suknistą nuotaiką :D Net susilaikau nuo kandžių pastabų aplinkiniams :D

Neilgam, manau.

Ačiū tau, Moni, kad dabar išgyvenam panašisu jausmus, taip gera bendraut su žmogum, kuris taip puikiai supranta tavo išgyvenimus.

Hug. Mes atsilaikysim :}

Yes We Can.

and after all, you're my wonderwall..<3

Muzika aplink mane.

Kėlimosi dainelė

The Killers - Human

Lydinti mokyklon

Depeche Mode - Precious

Geriausia draugė

Muse - Time is runing out

Primena sunkius laikus

J. Timberlake - Loosing my way

Primena Moniką ir svajones

Oasis - Wonderwall

Kvepianti apelsinais

Reamonn - Trough the eyes of a child

Why did we make it so hard, this life is so complicated until we see it through the eyes of a child...
man taip patinka šie dainos žodžiai.

Trečiadienis; eilinis trečiadienis.

Kaip aš pavargau nuo to!

man atsibodo kam nors paklausus, kaip sekasi, atsakyti "gerai", nors, galbūt, jautiesi kitaip, kaip man atsibodo tas svetimumo jausmas, lydintis visur, ir ne tik realiam gyvenime, bet ir BK, vis dažniau noriu kažkam liepti užsičiaupti, čia jau kalbu apie realybę, ir vis dažniau suprantu, kad iš būrio draugų tik keletą iš jų gali pavadinti tikrais, kaip aš pavargau nuo nuolatinių minčių apie ateitį ir nežinios, ką noriu veikti ir kur mane gyvenimas numes, kaip pavargau keltis anksti rytą ir su apsimestina aš-domiuosi-tuo-ką-kalbi sėdėti kvailoje biologijoje arba chemijoje, kaip man bloga nuo žmonių dirbtinumo ir kvailų kaukių...

Bet man niekad neatsibos...

nuolat kartoti savo geriausiai draugei, kaip ją myliu ir vertinu, valgyti sultingus, didelius apelsinus, leisti laiką su elniu, erzinti tėtį, apsimesti, kad suprantu, ką mokytojas aiškina per fiziką, plepėti per pamokas su nerealiausia iš visų suolo drauge,susirašinėti su Greta, redaguoti senus, ant palangės rastus laikraščius per istoriją, linkėti labos nakties artimiausiems žmonėms, ieškoti teisybės, kai kas nors sunervina, diskutuoti su žmonėm, kurių nuomonė skiriasi nuo manosios, gerti arbatą, žaisti krepšinį su klasiokais, miegoti, daryti sniego angelus, kurių šiandien gal penkis padariau, kas rytą pasodinti ant lovos Bestą, knistis su ta neriama kepure, griuvinėti ant ledo [po velnių tuos slidžius batus], rašinėtis sms'ais iki vėlumos ir užmigti su Saulės radiju, kuris groja tas pačias dainas ratu.

Kas eis su manim į mitingą? :D

Rimtai. Karingai nusiteikus esu :D
Užknisa ta politika, tai jau tikrai. Ir tas anekdotas seime, t.y. mūsų "vienas iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų" :D
Ledinė frazė, ypač kai tariama mūsų mylimo Kįž ir kitų nevisai sąmonių kūrėjo lūpomis :D
Jamam kiaušinius, einam protestuot. :D

Paverkim kartu, arba savaitgalio pabaiga

Jis buvo tikrai šaunus. Sesės nebuvo, tad galėjau puikiai ir netrukdomai praleisti laiką.
O dabar esu apsikrovusi namų darbais.

Šiandien [sekmadienį] nusičiaudėjau tarp 10 ir 11 h ryte. Tai reiškia "puikias idėjas". Žiūrėsim, kaip čia bus. Nieko nesitikiu, galva nedirba, jungtis skype tingiu... Žodžiu, durna galva, durnas laikas - sekmadienis.

Na, bent artėjančio savaitgalio yra dėl ko laukt. Alias vakarėlis laukia. Alias jėga, ypač kai su gera šutve žaidi.
Nors šiaip stalo žaidimų neikad nemėgau :x
Tik Alias. Na, dar Twister, nes jis ne stalo ir būna labai smagu vasarą :D
Laukiu vasaros. Pasiilgau šilumos. Man tikrai patinka sniegas ir žiema, bet... Kaip būtu gera pasėdėt ant pievos šalai ežero šviečiant saulei ir geriant šaltą limonadą arba valgant vaisinius ledus... Mmm :} Ir nereikėtų į mokyklą :D
O mama jau planuoja ką reiks rengtis paskutiniam skambučiui :D
pastaba. kaimo mokyklose jis būna baigiant dešimtą klasę.
Bet rimtai, kaip greitai laikas praėjo. Atrodo, kątik buvo tas suknistai suknistas rugsėjis, kai neišlipau iš tokių nesąmonių kaip sėdėjimas direktorės kabinete, bet apie tai jau pasakota :D
O dar šiandien žiūrėjau kažkokį 1988 metų siaubiaką.
Jėz, kiek aš prisižvengiau :D
Tie "efektai"... Po galais, žanrą reikia pakeist į komediją. :D

Bent jau trečiadienį nusimato geras filmas... :}
"Jausmų galia" :}

ryt penktadienis. jaučiat? :D

Kaip geeera.
Ryt penkios pamokos ir savaitgalis, nuostabu.
Taip trokštu išsimiegoti. O dar savaitgalsi be sesės, nes ji išvažiuoja. Jėėėgelė.
Iš mano burnos išsiveržia tokie garsai kaip "aaaaavv" ir "jėėėj", kurie išvertus į žmonių kalbą reikštų maždaug "garbė penktadieniui".
Na, jis tik rytoj, bet man patinka pradėti džiaugtis anksti.
Ryt dvi pamokos su mano mylimiausiu mokytoju [fiziku], tad ko čia nesidžiaugt? :D
Namų darbų beveik nėra. Na, tas beveik gan didelis, bet niekis. Juk turiu savo mielą paslaugų klasioką, tad jei pasivarginsiu, jis pagelbės.
Neturės kitos išeities }:D
šiandien tai nieko gero neįvyko. ir vėl sėdėjau per pamokas svajodama, spoksaujau pro langą į hipnotizuojančiai krintantį sneigą ir vis planavau nerealią veiklą savaitgaliui.
matyt svajojau ir gatve eidama, nes dabar šlubuoju.
Nekenčiu ledo ir savo slidžių batų :D
einu, įsijungsiu Depešus, kurie jau ir Sandrai patinka [ o tai jėga xD ] ir toliau planuosiu savaitgalį antram plane skambant sesės žiūrimiems BYvio ir Tešlagalvio keiksmams.
Jei reiktų rinktis, būti Byviu ar Tešlagalviu, būčiau Byvis xDD

Viva la vida.

Ne, čia ne Coldplay daina.
Čia šiaip gera frazė.
Šlovė gyvenimui.
Nė nežinau, ką jums pasakoti. Viskas taip paprasta, ir tas paprastumas toks žavus.
O kai kurie žmonės padeda sukurti pasakos iliuziją.
Iliuziją?
Visvien taip gyventi lengviau.

you can't see me daddy.

Ką gi, ši diena man turi tris reikšmes:

• Sausio 13 - svarbi visai Lietuvai diena;
• Mano ex geriausios draugės gimtadienis, kurios nė nesveikinu, nes mus skiria ne tik atstumas, bet didžiulė banga keiksmų ir tokių žodžių, kurių, manau, dabar abi galimimės;
• Orlando Bloomo gimtadienis.

O šiaip... Diena buvo gera. Net labai. Sekėsi fizika, puikiai leidau laiką su draugais ir sugalvojau net devynias tezes apie B. Sruogos eilėraštį.

Tiesa, nuėjau į BK forumą ir vėl susinervinau, bet tas susinervinimas tik internetinis, klubas tik internetinis, ir aplamai - tie ginčai ir visa kita yra tik internete. Nors, nėra jokių konkrečių ginčų, tiesiog nuomonių išsiskyrimas.

Pasidariau arbatos ir, tikriausiai, pakeverzojusi čia keliausi į Arbatos forumą, kur man visada patinka, nes ten atmosfera visiškai kitokia nei kokiam RW ar BF forume. Nesi arbatoje? http://arbata.1talk.net. Rekomenduoju rašyti lietuviškai :D

"You can't see me daddy" - vis dar kartojam šią frazę. :} Jums ji nieko nesako? Papasakočiau, bet istorija ilga. Be to, tam reikia būt susipažinus su amerikietiškom imtynėm [WWE], kurias po ilgos pertraukos šeštadienį su drauge pažiūrėjom, kad nuimtume įtampą, tvyrojusią po Jo mirimo metinių.

Šiandien mane kamuoja prisiminimai. Tie geri, kurias matai prieš akis ir šypsaisi. Kai aš dingau per mokyklinius šokius, nes išėjau pas draugą. Kaip slėpėmės už bažnyčios tvoros, kad manęs nepamatytų aplink lankstantys septintokai - šeštokai. :D Kai vėliau jis mane lydėjo atgal į mokyklą, ir ėjom per kątik iškritusį sniegą susikibę rankomis.

Tai buvo taip magiška.

Noriu sniego. Daug daug.

Sekmadieniais viskas sumauta

Atėjus į savo blogą pagalvojau, kad apsivemsiu nuo šablono. Bet šiuo metu neturiu laiko pasikeisti, ir ką sau maniau, kai šitą užsidėjau?
Ir dabar, tiek daug visko išmokt reikia. Fe fe fe. Rusų apie ~200 + jų darybą, nuosakos ir etc. Šlamštas.
Be to, ta kažkokia rusė, kur vakar skype pristojo, neatsiknisa ir šiandien, tad neturiu jokio noro ten jungtis :DD
Ir šiaip, bendraut tyngiu šiuo metu :x Mat galvoje sukas mintys apie tai, kaip anskti rytoj keltis ir kaip man skauda vietą, kuri vis nukenčia nuo slidaus ledo.
Įdomu, čia aš keičiuosi, ar kas pasidarė, kad vakar supratau, jog nebeturiu apie ką kalbėti su vienu draugu. Ir nesuprantu, kas atsitiko. Tiesiog pokalbis nesiriša, jokios aistros diskutuoti, kokia būdavo anksčiau, nes mūsų nuomonės nuolat išsiskirdavo. Aš bandydavau jį įtikinti, kad svarbu yra mokėti džiaugtis ir kad ne pinigai valdo pasaulį, bet paskutiniu metu ėmiau daug kuo abejoti. Iš vis, palikau snobė, nes tingiu net šypsotis, o kai pamačiau, kaip prie komentarų parašius esu "pasidžiauk kartu", mano pietūs vėl pasibeldė laukan.
Gal tai laikina. Tikiuosi. :D
Tiesiog trumpa (?) blogos nuotaikos fazė.
O gal čia dėl sekmadienio?

Čiuožki, čiužki, čiuožki...

Mūsų mylima Manto daina, be kurios neapsieina mokyklinės diskotekos. Bet ji labai tinka.
Vakar buvau pačiaužiot ledo arenoje. Čiuožti man labai patinka. Ir nors tai darau tik apie antrus metus, visiškai prastai ir neprifiasionaliai, tik savo malonumui, tai man suteikia daug laimės. Tiesa, laimės nesuteikė tai, kai darydama posūkį kritau ir užsigavau savo sėdimąją. :D Auč, ir šiandien skauda sėdėti.
Šiek tiek griaužia sąžinė dėl to, kad praleidau fizikos olimpiadą, bet... Vistiek aš joje nieko padarius nebūčiau.
Keistas jausmas, pasirodo, dar turiu sąžinę. :D
Iš tiesų, kartais būnu sau tokia bjauri. Ne tik sau, turbūt, bet ir kitiems. Nemėgstu pykčių, bet jei taip nutinka... Ech, tada geriau manęs nesunervinti.
Aišku, su savo draugėm kartais apsipešam juokais, pasimušam ar pasierzinam, bet tai ir lieka juokais... Na, dažniausiai. O kai mane supykdo ir giliai įskaudina, neapykantą sugebu išlaikyti labai ilgai. Maniau, kad naujais metais būsiu geresnė. Cha, klydau. Vis dar negaliu pakęsti to savo klasioko [oi, prisiminiau, netinkamas žodis, reikia sakyti bendraklasis, bet dėl tokio mulkio savo įpročių nekeisiu xD [ach, tas pyktis, tik man jis ir kenkia]] , kuris nuolat skundžiasi direktorei dėl visokių niekų, tarkim, jeigu mes ją pavadinam "gerve", kaip ją vadina visi.
O kartais man užplaukia gailestingumo priepuoliai, kai palieka visų gaila ir taip pykstu ant savęs.
Paskutinis toks priepuolis buvo kai tam nelaimingam bendraklasiui suskaudo dantį xD Kartais taip savęs nekenčiu.
Šiaip ar taip, savaitgalis, ir esu dėl to labai laiminga.
Laukia geras vakaras...
Gal ir nesu tokia bjauri, jeigu dar yra žmonių, kurie mane myli :}

Arbata atvėso.

Mat aš negalėjau gerti klausydamasi savo naujos mylimos grupės - Depeche Mode. Per daug mėgavausi muzika, kad galėčiau kilnoti puodelį. Iš vis, aš sau tokia keista atrodau. Mėgstu tiek daug muzikos, bet esmė tame, kad ji labai skirtinga.
Visgi, sielai labai artimos tokios dainos kaip mano visais frontais minima "Freelove", ypač kai mano tokia nuotaika, kaip dabar.
Iš tiesų, savaitgalis turėtų kelti optimizmo, bet ši mano funkcija turbūt dar neprisitaikė prie naujų metų, nes visiškai neveikia. Sniegas šaltas; padariau angelą. Taigi ta atvėsusi arbata ir buvo skirta sušilti, bet tas sniegas, kuris buvo prilindęs už kelnių, ištirpo, tad sušilau. Noriu pūgos.
Šiek tiek atšilo, tad į akis spigino bjauri sarkastiškai nusiteikusi saulė, kuri taikėsi atimti iš manęs taip mylimą sniegą, kurio dar šiek tiek yra mano batuose, kurie vis dar džiūsta ant šilto radiatoriaus. Tiesa, kaip rašosi tas žodis? Šiandien sužinojau, kad mokslo metų gale, po egzų, važiuosim į kelionę, kuri bus kažkokia "šiupri" atseit, man su mum elgsis kaip su kaliniais, tardys lageryje, darys foto "dokumentams" ir t.t., žodžiu, kažkas įdomaus. Išskyrus tai, kad dokumentų fotkėse atrodau kaip dviausė pabaisa. Bū. Pamatytumėt mane rytą, neiššukuotais plaukais.
Vat jie tai nepripažįsta žemės traukos.
Man nepatinka tokios naktys, kokia buvo šiąnkat. Mėnulis viską apšvietė, tad buvau tokia nenatūraliai šviesi naktis, tokia keistai balta.
O aš norėjau daug žvaigždžių ir tamsos.
Neišsimiegojau.
Vaikščiojau mėtydama kandžias replikas ir mąstydama, kaip neužmigti per biologiją - tikrai prasminga diena.
O kątik išgirdau nekveistos meilės reklamą ir mane supykino.
Čiao, bambinos, einu ieškot savo pamesto optimizmo.

Depeche Mode - Freelove.

Tokia graži daina.
Ypač priedainis...<3
Galiu klausyt ir klausyt.

O šiaip...
Fizikos kontrolinis pavyko, istorijos irgi, šiandien nusimuilinau nuo kūno kultūros, nebuvo modulio ir anksti grįžau namo.
Jei rimtai, tai kūno kultūros ne šiaip sau nedariau. Dabar sėdžiu ir laukiu, kol pakils temperatūra, o galva plyšta pusiau.

Saridonas ne taip jau ir gerai, nė velnio nepadeda.

Pūga už lango.
Toks nuostabus vaizdas. Šiek tiek knisa tai, kad beviltiškai šalta, bet sniegas tai atperka.

Freelove <3
Mano skaudanti galva persmelkta muzikos.

Šiandien teko skaityt beprotiškai daug modernistų eilėraščių. Tokie beprotiški [tikrąją prasme] ir tokie gražūs. Bent kai kurie.

Nežinau, ką čia jums papasakojus. Nuobodus gyvenimas, per prievartą kelies, per prievartą mokais [ taip, taip, žinau, darau tai dėl savęs ir savo ateities, bet tokių dalykų kaip chemija man nieku gyvu neprireiks], gulies dar prieš dvyliktą... Sucks. Ačiū Dievui, penktadienis bus įdomesnis. Pagaliau važiuosiu pažiūrėt Twilight.

baigiu savo juodai nuobodų įrašą.
bent jau hausas šaindien.

Pavėlavęs sniegas.

Taip trūko per šventes.
Na ką, dabar jis atsilygina su kaupu.

Mano blogas irgi šiek tiek pakeitė išvaizdą. Na, gerokai. Jokių nusišypsok, džiaukis ir bla bla bla, grįžtu prie ištakų - eilinio pyzam.com šablono ir viso kito. Kol kas neturiu jokių yaptingų minčių savo blogo atsinaujinimui.
Kol kas...

Iš tiesų, vaizdas už lango nuostabus. Tai beveik užgožia tą supratimą, kad rytoj į mokyklą ir tai, kad man reikia išmokti rusišką eilėraštį, o antradienį rašom fizikos kontrą. Tiesa, dar istorija trečiadienį, žodžiu, linksma savaitėlė laukia, tokia, kokių reta.

Mano istorija sustojo ties 43 lapų riba, kol kas neturiu laiko tęsti. Neturiu, ar tik meluoju sau? Na, abu variantai teisingi.

Laimė, kad penktaienį pagaliau kine pamatysiu Twilight.
Ir sutaisys mano fotiką.
O jei ne, gausiu naują.
Kaip manot, kuris variantas mane žavi labiau?