Metas pokyčiams.

Be entuziazmo.
Ryt dešimtokų [mūsų] Paskutinis Skambutis.
Suknelė, pora savaičių kabanti spintoje, bus apvilkta. Bateliai, jau pravaikščioti, bus apsiauti. Kirpykla užsakyta. Viskas paruošta.
Aišku, džiaugiuosi, bet... Man sunku suvokti, kad vakar buvo paskutinė chemijos pamoka per amžius, kad paskutinį kartą verčiau fizikos vadovėlį savo mokykloje, kad gavau paskutinį dešimtuką iš biologijos. Ir greit paskutinį kartą užversiu savo mokyklos duris.
Kas, kad eisiu į gimnaziją, kad bus kitos pamokos, kiti klasiokai, bet viskas bus kitaip!
Ir gyvensiu kitur. Keisis gyvenimo ritmas, aplinka - viskas!
ir smagu, ir baugu.
Čia visus pažįsti - mokytojus, klasiokus, jaunesnius ir vyresnius...
Ach.
Bet esu laiminga.
Nors visaks keičiasi.
Galbūt atėjo metas?

Akys žiba, skrandis stovi, o meilė, pasak šv. Petro, niekada nesibaigia

Iš tiesų, iš įrašas bus apie tai, apie ką jau senokai turėjau parašyti - apie jį. Mano bendrasielį, bendražygį, nuolat palaikantį, gražinantį į protą, kai reikia, ir niekad neteisiantį.
Aš visad juokdavausi iš tų apsiseilėjusių mergiočių, dar neišaugusių iš vystyklų, o jau vapančių apie berniukus. Niekad niekad nemaniau, kad tokia tapsiu.
Gal prisikalbėjau, bet... Dabar jau neįsivaizduočiau savo gyvenimo be jo. Nakys, praleistos susirašinėjant, vakarai, pasivaikščiojimai, pokalbiai, juokas - viskas taip neatsiejama.
Ne, aš ne visai apsiseilėjus. Mums nereikia demonstruot viešai savo prieraišumo vienam prie kito, nereikia maivytis, kai šalia pašaliniai, nereikia bučinukų žinučių pabaigose ir nereikia dirbtinumo.
Mes galime valandų valandas kalbėtis. Vaikščioti po atviru dangumi susikibus už rankučių. Rodyti vienas kitam savo žvaigždes. Žaisti šachmatais. Diskutuoti apie muziką, be perstojo ginčytis dėl skirtingų skonių ar tiesiog šypsotis.
Galime juoktis iš kokių septintokėlių, viešai besibučiuojančių ir nuolat kartojančių kits kitam 'myliu', o to juk nepakanka. Jie neturi to, ką turime mes.
Aš nesakau 'myliu'. Nekartoju to. Man tai - per stiprus žodis. Aš jo bijau. Bijau prisirišti, bet žinau, kad abu jau esame sudarę nebylią sutartį, niekada vienas kito nepalikt. Neaišku, kaip susiklostys gyvenimas ir likimas, bet jau žinau, kad visada jis liks gražiausiu prisiminimu mano jame.
Yra beprotiškai gera ryte nubusti, pagalvoti apie jį ir nusišypsoti, nes žinai, kad jis dieną pradėjo taip pat.
Niekada nesijaučiau tokia patenkinta, kad ir kaip susiknisa kiti reikalai. Niekada nesijaučiau tokia saugi, tokia stipri.
Niekada dėl nieko taip nesistengiau.
O taip gera džiaugtis už du.
Nežinau, kodėl dabar išėjo toks man visai nebūdingas įrašas paskutiniu metu. Gal dėl įtemptų nervų ir reikalų dėl kontrų, testų, kalimo ir egzų prasiveržė užspaustas jausmingas. Gal paveikė paskutinė skaityta knyga.
O gal aš tiesiog tampu apsiseilėjusia mergiščia.

Ne, ne tai. Pirmų pirmiausiai - jis mano draugas. Gerų geriausias.
ach, tikiuos, jis niekad neskaitys mano blogo : D

Jei būčiau gyvenusi viduramžiais, jau būčiau iškepta ant laužo

Jau nepamenu, kada galėjau rasti tiek daug dalykų, kurie teikia laimės. Tuo pačiu nepamenu, kada galėjau rasti tiek daug dalykų, kurie mane erzina.
O žinot kas smagu?
Jau nepamenu, kada taip dėl ko nors stengiausi. Nepamenu, kada taip arti būnant Eurovizijai nebuvau girdėjus jokių kitų šalių dainų. Mano muzikos akiratis susiaurėjo iki minimumo, ir aš tuo džiaugiuosi! Nes maksimumas minimume - Depešai. Be abejo, jie irgi yra tai, kas mane džiugina.
Mane džiugina pavasaris.
Planai, planiūkščiai, planeliai.
O dar draugai.
Varge, kasdien galiu dėkoti Dievui už tai, kad man pasiuntė dvi artimas sielas. Ne šiaip artimas, o tooooooooookias artimas! Be abejo, nedėkoju.
Kas mane erzina, tai chemikė. Taip susikirtau su mokytoja, kad peržengiau visas savo ribas. Ir žinot, gėda man dėl to, bet neypatingai. Tegu ji neprisiprašo ir taip bjauriai nesielgia.
Naaa, gal aš kiek kalta, kad pradėjau per pamoką alyvų karą, sviesdama šakelę su žiedais į Mokslo Guzą [didžiosiomis, nes jam baisiausiai pavydžiu tiek smegenų ir baisiausiai to neparodau nuolat jį pašiepdama [jis man atsyligina, patikėkit, aš ne bloguoju]], bet nuoširdžiai netikėjau, kad jis svies atgal [nes labai įdėmiai ir su nuoširdžiu susidomėju klausėsi apie funkcijas aldehidų ir kitų š grupes, o merginos juk ne tokios įdomios, ypač jei su bjauriu charakteriu jos arba perironizuotos] ir, o ne, negi ši pastraipa vienas sakinys? Mano lietuvių mokytoja pyktų.
Skype mosikuoja vėlaivėle. Nagi nagi, kas rašo? Iš pradžių nesupratau kas. Reiktų šalint tuos mažai bendraujamus kontaktus.
Noriu, kad dar palytų. Dievinu tą garsą, kai jis beldžia palangėn, tą kvapą, kai viskas alsuoja drėgme. Lietus yra nuostabus dalykas. Priešingai, nei mokykla.
Šiandien buvau išėjus pasivaikščiot su sese. Patinka man ji kartais.
Ką čia šneku.
Myliu gi savo sesulę. Kad ir užkrėtė kompą virusais, kad ir slapta knisas mano daiktuos [taip, Akvile, žinau aš viską], kad ir nuolat visko klausinėja, tarsi būčiau Enkšteinas [bet tai ir įpareiguoja, nes pasijauti autoritetu kažkokiu], kad ir juokiasi iš mano nevalgymo nuo šešių.
Gal jei daugiau laiko praleis su manim, ji taps geresniu žmogum : D
Juokauju.
O, tėvai išvaro penktadienį ir grįš sekmadeinį. Ačiū, brangieji, kad pasitikit. O aš pasitikėsiu sese ir paliksiu ją penktadienio vakarui vieną. Be abejo, pasiūlysiu jai draugių pasikviest ir gal net primokėsiu, kad "nepliotkintų" mamai kur eisiu ar ką veiksiu.
Oooo.
Kaip gera klausytis muzikos, tikrai.
Šiandien dar mažą vaiką sutraumavau.
ai, žodžiu, pavadinimas viską pasako.

*sail away, it's time to leave

Ir kaip seniai aš Jūsų nelankiau!
Tai nereiškia, kad nuo šio įrašo kas pasiekis.
Suprantama : mokslai, draugai, gražus oras.... pavasaris! Kaltinkit ne mane, kaltinkit jį : D
Šiaip, gyvenu gerai. Pagaliau pagaliau išlipau iš duobės, ir pamažu grįžta gyvenimo džiaugsmas. Kaip sakoma - juodžiausia naktis būna prieš aušrą. Tai va va, aš ir dabar trykštu entuziazmu.
Kažkaip gera mąstyti, ką veiksi vasarą, kurti planus, gera, kad viskas dar prieš akis. Dažnai laukimas būna be proto smagus. Nakvynė mokykloje, skautų stovyklą, Šventoji, žygis su draugais ir palapinėm... Tik dalis to, ką bandysim įgyvendinti.
Aišku, prieš viską - egzaminai, bet nieko čia tokio.
Šiek tiek liūdna, kai pagalvoji, kad tokia vasara, kaip ši, ir kad šie mokslo metai, yra paskutiniai. Paskutiniai mano kaime, mano mokykloje. Aš bijau pokyčių. Visada bijojau. Pokyčių aplinkoje, ne savyje.
Pokyčiais savy aš džiaugiuosi. Visgi, protinė branda ar kas, bet paskutiniu metu aš ne visai tokia, kokia buvau prieš metus. Be abejo - juk viskas keičiasi.
Negaliu patikėti, kad greit atsibusiu ne savo lovoje. Kad mano kaimas - ne mano vieta, o tėvų. Jie ją išsirinko, o aš ieškosiu savos. Ir gąsdina, ir teikia vilčių. Pasiilgsiu visko. Man čia taip patinka! Visa gamta, gaiva, grynas oras...
Juk čia namai.
Bet niekis, susitvarkysiu.
Visgi, tuo pačiu ir nekantrauju.
Noriu kažką keisti, tie patys žmonės, supantys dalykai ima pabosti.
Ir kompiuteris šitas nusibodęs.
Sesė užkrėtė virusais mano laptopą! Kodėl tada, kai reikėjo keist antivirusinę... Fak, nuoširdžiai. Teks taisyt. Ir neaišku, ar bus išgelbėta krūva mano failų failiukų. O sesė, turiu pasakyti, irgi kiek susikrimto.
Niekis. Neseniai išsiliejau, tad kol kas pykčio nesusikaupę ir nėra ko nerimaut.
Nors, per chemiją kantrybė gali trūkt : D jei ta mokytoja sušiks man trimestrą... Gerai gerai, ne mokytoja, aš pati.
Kamuoja jau-sekmadienis-o-tu-nieko-nepadarei sindromas.
Kągi, dar keletas savaitėlių ir nebereiks nieko daryt.
Kokią pasakišką suknelę paskutiniam skambučiui papirkau.
Velnias.
Visgi pasiilgsiu tų šiknių, savo klasiokių.

*pasiknisus mamos kompiutery radau senų mėgtų dainų. vienos iš jų - Rasmusų - dainos žodžiai. pagalvojau, iš dalies tinka.