ta raudonskruostė mergytė.

Tiek sniego jau seniai nemačiau!
Gražu.
Šalta.
Bet viduj toks šiltas jausmas paplūdo, kai pamačiau, kaip jaunas tėtis vežioja tokia gražutę raudonskruostę dukrelę rogutėse.
Aš jai pavydžiu.
Ne, ne rogučių.
Pavydžiu to tyro vaikiškumo, to nekaltumo veide, to laisvo mąstymo, nesuvaržyto mokslo ir visokių dalykų, kokių gyvenime, ko gero, nė nereikės... Pavydžiu jai tos šiltos šypsenos, to nerūpestingumo, to natūralumo, kokio pas mane seniai nebėra.
Iš tiesų, vaikystėje, ko gero, žmogus laisviausias.
Vėliau tu mokais tam, kad rastum darbą. Vėliau dirbi tam, kad gautum pensiją. Esi tarsi užprogramuotas robotas, dirbti visą gyvenimą tam, kad būtum gyvas.
Tačiau tos laikinos laimės, džiaugsmo, natūralumo akimirkos nušviečia mūsų pilką tikrovę.
Kartais tereikia vieno vėjo gūsio, vienos snaigės, vieno apkabinimo, vienos jūros bangos, kad pajustum malonumą; malonumą būti gyvu.
Ar man gera gyventi?
Yra daugybę dalykų, kurie pasunkina ir apkartina egzistavimą, tačiau viskas nublanksta tą akimirką, kai jautiesi mylimas, kai būni su brangiais žmonėmis, kai darai tai, kas tau teikia malonumą...
Negaliu sulaukti pavasario.
Viskas skleisis, žydės, sprogs pumpurai – tai magija. Viskas prasidės iš naujo; naujas gyvenimo ratas.
Aš laukiu tos naujos gyvybės pojūčio, atgimimo, to, kas parodo, kad nors ir kokia tamsi, šalta ir nyki buvo žiema, viskas vėl prašviesės. Šviesūs, ilgi vakarai, žalia žolė, skaistus dangus – štai ko aš pasiilgau. Švelnios, žvaigždėtos pavasario naktys. Vėjyje linguojantys sprogstantys lapai...
Aš to noriu, noriu dabar!
Pavargau nuo žiemos, nuo šalčio, nuo nykumo, nuo pilkų veidų, nuo storų pirštinių – noriu gaivos, noriu lengvo kvėpavimo – pavasarį viskas kitaip!
Jau seniai nerašiau taip saldžiai.
Bet gyvenime reikia įvairovės, ar ne?
Greičiausiai čia paveikė tai, kad tvarkydama muziką (taip, aš tai padariau!) radau daug gerų, senų dainų, keliančių tokių malonių asociacijų ir prisiminimų, kad negaliu nustygti vietoje.
Šiuo metu groja Walters & Kazha “War is not over”, ir man tai gera pritarti, nes jau seniai neklausiau tokios muzikos, ir seniai taip nesidžiaugiau tuo, kad kvėpuoju.

And I‘m so sorry I‘m so helpless in this angry world...

Ech. Sentimentai.