Paskutinė žiemos diena

Orginalus pavadinimas, ką? : D
Mano galva kaip užmūryta, vėl : D Toks šeštadienis, kai tingisi ką nors veikt.
Vakar pagalvojau, kad siaubingai pasiilgau Mildos. Susipykom prieš kokius metus, ir nė nepamenu, kodėl. Nuo to laiko nesimatėm. Besitvarkydama aptikau mūsų bendras nuotraukas ir neišlaikiau. Parašiau jai žinutę.
Ji atrašė.
Ji irgi manęs pasiilgo.
Reiks laiko. Bet gal, palaipsniui, mes vėl tapsim draugėm.
Dabar mes kitokios. Abi pasiketėm. Anksčiau svaigom dėl Bloom'o. Vakar plepėjom kokias tris valandas ir paaiškėjo, kad dabar abi svaigstam dėl Robo. Ji ėmė mokytis groti pianinu. Aš - gitara, bet man tai velnioniškai sunku. Ji pamėgo chemiją. Aš ėmiau nekęsti dailės.
Grįžkim prie žiemos.
Šiandien vedžiojau savo misterį Šunėką ir jis nuvedė mane prie upės. Šaunuolis Šunėkas, man labai patinka ta vieta, tik seniai joje nebuvau. Sniegas tirpsta; šviečia saulė. Dabar supratau, kad artėja Velykos. Ta šventė man nėra labai jau ypatinga - aš nė nemėgstu kiaušinių - bet bus atostogos, ir bus šaunu. Nors, terlenimasis su dažais Velykų išvakarėse tai man patinka.
Vakar sumąsčiau, kad reikia kažką nuveikt. Tada susiradau savo didelį žalią segtuvą, papuošiau visokiais niekais, paveikslėliais, ir susisegiau į jį įvairius man ką nors sakančius straipsnius. Iš vidinės pusės nuklijavau jį bilietais: autobuso, teatro, kino, koncertų... Ant vieno į į jį įsegtų lapų nutūpė menka dalis mano čekių, žodžiu, dar vienas iš neturėjimo ką veikti pagamintas [ padabintas] Otilijos šedevras. Prasiknisau iki dvylikos ir pamiršau Hausą, bet būtent toks ir buvo tikslas - su užsidegimu ką nors nuveikti, nes jau seniai nieko gero nedariau.
Pamiršau išsiųsti laišką Sandrai, šlamštas. Tiek to, išsiųsiu antradienį.
Šiandien atvažiuos puseserės, ir atvažiuos dviem savaitėm anksčiau, nei planavo. Nesakau, kad nelaukiu jų, bet jų apsilankymas mažą malonumo teteikia. Sunku žmogui, kai tik dvi pusseseres turi. Ir nei su viena negali normaliai pabendrauti. O juk būtų šaunu.
Sužinojau, kad kovo 27 d. man matematikos olimpiada Šiauliuose. Atstovaut Pakro rajonui, nes taip netyčia man gruodį pasisekė. O kovo 28-29 dienos Šiaulių tunto aštuoniasdeišmtpenkmetis ir pirmas laužas. [kaip supratot, aš apie skautus]. Bus užimta savaitė. Fuck.
Pajutau krizę.
Atleido draugės tėtį.
Baisu. Turint omeny, kad ji tik jį teturi.
Žurnale perskaičiau siaubingai gerą mergelės apibūdinimą. Pirmąkart man kažkas tiko!
"Mergelė. Dažniausiai tvarkinga asmenybė, mėgstanti skaityti. Mergelė mėgsta elegantišką stilių ir rimtesnes rūbų spalvas [juodą, rudą, smėlio, baltą...]. Dažnai mergelės turi labai žemiškų silpnybių, bet nemėgsta jų parodyti. Dažniau rūpinasi kitų rūpesčiais ir pamiršta savus. Myli ne už gražų veidelį, o už gilias mintis. Draugai mergeles turėtų ypatingai saugoti..."
Paskutinis sakinys man patinka : D Jaučiuos tokia egoistė dabar : D
Dėl elegantiško stiliaus, hm, beveik taikliai. Nors, savaime suprantama, skirtingai vietai skirtingas rūbas. Tik tokia yda, kad dažniausiai išsirenku tokį rūbą, su kokiu kasdien neisi.
Dėl gilių minčių tai tikra tiesa : D Nors nemėgstu kokių ten labai jau lyrikų.
Ir šiaip, nepamenu viso to aprašymo, bet kontekstas panašus.
Sandra, neišsiregistruosiu iš onės tik todėl, kad ji kartais praverčia xD nors dažniau užknisa.

Mergaitė su apelsinais

Tiesiog eidama namo iš parduotuvės ir kimšdama didelį sultingą apelsiną sugalvojau tokį pavadinimą. Visai visai ne į temą. Mano pirštinės kvepia apelsinais, niam. Jų mano pilve telpa beviltiškai daug.
Galėčiau tapti vegetare. Misčiau apelsinais.
Neee, aš nusišneku. Neišgyvenčiau be močiutės vištienos krūtinėlių. : D Ir be šašlykų vasarą susirinkus giminėms.
Kartais aš labai myliu savo gimines.
Ir visada myliu savo pusbrolį. Nors ne visai pateisinu jo gyvenimo būdą, bet kas aš tokia, kad vertinčiau?
Dabar tėtis, girdžiu, garsiai skaito visokius faktus. Jam negalima duoti jokio žurnalo, juolab Iliustruoto mokslo, nes ima skaityti garsiai, net jei mes žiūrim televizorių ar ką nors veikiam, jam tiesiog patinka trukdyti. Tarsi mes to jau nebūtume skaitę. Dėkui Dievui, bent kokių Žmonių garsiai neima skaityt : D
Jaučiat, pavasaris jau beveik čia. Šlapia dabar, bjauru, šlykštu nosį į lauką kišt.
Atkentėjau šiaip ne taip penkias tragiškas pamokas, ir dabar jaučiuos puikiai, nes prisikirtau apelsinų ir jaučiu, kad savaitgalis.
Puikus jausmas.
KItą penktadienį berods dešimtokų šimtadienis, tad man iškils dilema, ką apsirengti. Nemėgstu, kai tokios moteriškos [ir ne tik] ydos išsiveržia su kaupu.
Dabar skaitau "Linkėjimus nuo Džordžijos". Kas patinka knygoje - tai originalios sąrašų idėjos.
Išsikirpau [mama, laimei, nematė : D] iš Žmonių Dave ir jo pinčerio nuotrauką. Įsiklijavau ją į savo ypatingą sąsiuvinį, kuris skirtas visokiem niekam, tame tarpe ir garbingų žmonių klijavimui į jį. Na, ne žmonių, o jų atvaizdų : D Kaži, ar Dave priliptų prie mano sąsiuvinio. : D
Nusišneku.
Penktadienio įtaka.
Penktadieniai yra gerai.
one.lt nėra gerai.

Lenkiuosi žemai "Atviram ratui"

Taigi taigi.
Vaikas [aš] beveik pasveiko ir vakar buvo teatre. Ir jis negali atsidžiaugti, nes tokį fanatstiką dalyką matė.
Spektaklis vadinosi "Pabėgimas į "Akropolį"".
Iškart galima suprasti, kad jokių tradicinių dalykėlių čia nebus - tai mane traukė. Spektaklio tema - žmonių atitolimas, sumaterialėjimas.
Aš tikėjaus kažko gražaus, bet tik ne šito!
Spektaklis buvo mažų mažiausiai fantastiškas, bet tokie žodžiai jam netinka.
Jis buvo šokiruojantis, verčiantis iš koto, kažką suvirpinantis ir dar kartą šokiruojantis!
Neveltui režisierius - pats talentingiausias fantastiškai nerealus keistuolis - Aidas Giniotis.
Spektaklyje galėjai verkti iš juoko.
Aš sužavėta subtiliu ir kartais šiurkščiu režisieriaus humoro jausmu, o ką jau kalbėti apie aktorių talentą! Septyni jauni artistai. Kelios dešimtys jų įkūnytų herojų. Tokių skirtingų. Sėdėjau ir bandžiau įsivaizduoti, kiek čia darbo įdėta.
Žavėjausi, žavėjausi, ir dar kartą žavėjausi.
Spektaklis buvo sudarytas iš daugybės mažų istorijų apie daugybę skirtingų žmonių. Jos spalvotos, tarsi trumpi vaizdeliai iš mūsų gyvenimo, tačiau labai aktualūs. Protu nesuvokiama, kaip jiems taip pavyksta.
Nuo dviejų mokyklos kvailelių, prasikišusių pirštus pro džinsų ištrauktuką, iki mokytojos, trokštančios fizinės bausmės įteisinimo. Nuo dviejų neformalų, kalbančių apie Lietuvą kaip apie 'faking provinciją', kurioje "nėra vietos stiliui", iki girtuoklės, lendančios prie vyrų. Nuo informatiko, stebinčio TV ekrane "Kakarieku", iki dirbtinės TV žvaigždės blondinės.
Šios smulkios istorijos įsipynė į vieną, apie aštuntokę, troškusią pamatyti Akropolį. Ir viskas buvo tai žavu, kad sunku apsakyti.
Vienas kitas stipresnis keiksmažodis dar labiau sustiprino kuriamus įvaizdžius. Ypač tų kvailelių. O jau mimikos, išraiškos!
Man patiko žmonės "turintys apie ką pakalbėti ir be televizoriaus". Maždaug taip:
-Man tai nei šilta, nei šalta.
-Man tai irgi.
-Nu supranti, nėra taip, kad prakaituotum, bet ir rankos nešala.
-Nu jo, taip per viduriuką.
-Jo, bet vakare tai labiau šalta nei šilta.
-Tai jo, vakarais vėsiau nei šilčiau.
Bet buvo tūkstančiai vietų, kai iš juoko galėjai mirti.
Su karčia ironija ir sarkazmu puikiai pademonstruotos šiuolaikinės problemos.
Aš sužavėta, nors sakiau tai jau ne vieną kartą.
Myliu Tave, teatre.

P.S. Jei Atviras ratas savo gastrolėse aplankys Jūsų miestą, nueikit. Atsiminsit reginį dar ilgai ilgai. Juo sužavėti buvo net tie, kurie 'nemėgo' teatro.

suknista sloga ir šlykštus kosulys

Toks nuostabus mano savaitgalis tarp keturių sienų. Na, ateina draugai aplankyt, bet vistiek nuobodu. Aš mėgstu lėkti, vaikščioti, būti užsiėmusi - nekenčiu taip be tikslo gulėti lovoje ir dar kankintis, nes mano galvos skausmas atsparus vaistams.
Turėjau daug laiko pagalvoti.
Ir net sudariau tikslų sąrašą, ką būtinai turiu padaryti.
Pažadėjau sau, kad būtinai apsilankysiu Bienalėje, kai bus. Kai iš visų šalių atgabenami naujausi eksponatai, fotografijos ir kitokie meno dalykėliai, ir tai būna taip fantastiška! 2008 Bienalėje buvau tik tokiu būdu, kai sėdima prieš kompiuterį ir spoksoma į ekraną, į mano tetos darytas nuotraukas su įdomiausias darbais, ir dūsaujant, kaip faina būtų realiai ten sudalyvauti.
Aš net mokyklos pasiilgau namie sėdėdama.
Tikrai, myliu savo mokyklą.
Ir man joje patinka viskas, išskyrus kokias penkias personas, bet pakęsti tai galima.
Kol manęs nebuvo, viena klasiokė, kuri man [ir daugumai] žiauriai nepatinka, užpuolė mano klasiokę, kuri yra mano draugė, nes blogietei pasirodė "kad klasiokė su drauge šneka apie ją blogus dalykus". Tai ryte visa mokykla, nuo penktokų iki mūsiškių, pasitiko tą blogietę gniūžčių kruša :D
Gaila, kad nebuvau.
Turbūt būčiau metusi gniūžtę viena pirmųjų :D
Toks bereiškmis įrašas, žinau.
Bet ta sloga spaudžia smegenis.

ta raudonskruostė mergytė.

Tiek sniego jau seniai nemačiau!
Gražu.
Šalta.
Bet viduj toks šiltas jausmas paplūdo, kai pamačiau, kaip jaunas tėtis vežioja tokia gražutę raudonskruostę dukrelę rogutėse.
Aš jai pavydžiu.
Ne, ne rogučių.
Pavydžiu to tyro vaikiškumo, to nekaltumo veide, to laisvo mąstymo, nesuvaržyto mokslo ir visokių dalykų, kokių gyvenime, ko gero, nė nereikės... Pavydžiu jai tos šiltos šypsenos, to nerūpestingumo, to natūralumo, kokio pas mane seniai nebėra.
Iš tiesų, vaikystėje, ko gero, žmogus laisviausias.
Vėliau tu mokais tam, kad rastum darbą. Vėliau dirbi tam, kad gautum pensiją. Esi tarsi užprogramuotas robotas, dirbti visą gyvenimą tam, kad būtum gyvas.
Tačiau tos laikinos laimės, džiaugsmo, natūralumo akimirkos nušviečia mūsų pilką tikrovę.
Kartais tereikia vieno vėjo gūsio, vienos snaigės, vieno apkabinimo, vienos jūros bangos, kad pajustum malonumą; malonumą būti gyvu.
Ar man gera gyventi?
Yra daugybę dalykų, kurie pasunkina ir apkartina egzistavimą, tačiau viskas nublanksta tą akimirką, kai jautiesi mylimas, kai būni su brangiais žmonėmis, kai darai tai, kas tau teikia malonumą...
Negaliu sulaukti pavasario.
Viskas skleisis, žydės, sprogs pumpurai – tai magija. Viskas prasidės iš naujo; naujas gyvenimo ratas.
Aš laukiu tos naujos gyvybės pojūčio, atgimimo, to, kas parodo, kad nors ir kokia tamsi, šalta ir nyki buvo žiema, viskas vėl prašviesės. Šviesūs, ilgi vakarai, žalia žolė, skaistus dangus – štai ko aš pasiilgau. Švelnios, žvaigždėtos pavasario naktys. Vėjyje linguojantys sprogstantys lapai...
Aš to noriu, noriu dabar!
Pavargau nuo žiemos, nuo šalčio, nuo nykumo, nuo pilkų veidų, nuo storų pirštinių – noriu gaivos, noriu lengvo kvėpavimo – pavasarį viskas kitaip!
Jau seniai nerašiau taip saldžiai.
Bet gyvenime reikia įvairovės, ar ne?
Greičiausiai čia paveikė tai, kad tvarkydama muziką (taip, aš tai padariau!) radau daug gerų, senų dainų, keliančių tokių malonių asociacijų ir prisiminimų, kad negaliu nustygti vietoje.
Šiuo metu groja Walters & Kazha “War is not over”, ir man tai gera pritarti, nes jau seniai neklausiau tokios muzikos, ir seniai taip nesidžiaugiau tuo, kad kvėpuoju.

And I‘m so sorry I‘m so helpless in this angry world...

Ech. Sentimentai.

šaldiklis mokinukams.

(Vase with dasies and anemones; Van Gogh.)

Tiktų mūsų mokyklai toks pavadinimas, tikrai.

Kalu dabar modernizmo sroves, ir man jos visos maišosi. Dadaizmas, futurizmas, ekspresionizmas, impresionizmas, surrealizmas, in*kažkoks*izmas...

Nors, iš tiesų, modernizmo skyrius buvo bent jau ne nuobodus. Kūriniai spalvoti.

O ypač man patinka siurrealistiniai [jei klystu, pataisykit] Dali paveikslai.

Įdomūs.

Na, neprilygs mano pamėgtiems Van Gogo gėlių paveikslams, bet vistiek.

Paskutiniu metu mane ėmė ypatingai dominti dailė. Kas čia užėjo? Net išsirinkau mylimiausius ir nemylimiausius dailininkus, ir net mylimiausius jų darbus :D

Viskas prasidėjo nuo to, kad kai kėliausi į flashą Simutės piešinius, kartu susikėliau ir daugybę dailininkų paveikslų. Vėliau juos permečiau akimis, vėliau bandžiau suvesti su dailės srovėm, ir man visai patiko. Norėčiau piešti taip, kaip Simutė. Talentas ji.

O mano destkopą dabar puošia Van Gogo "Irises".

Iš tiesų, net kaip "meno žmogus" jaučiuos :D

Deja, tik kabutėse. Pastebėjau, kaip visiems patinka tokius vaidinti, ir nesvarbu, ar toks jis iš tiesų.

Gavau šiandien 10 iš biologijos, ir gniūžtę į nugarą iš Lukio.

Blogas berniukas :D

Vakar Samantai suėjo dveji. Pasisekė mergaitei, per gimtadienį nei į mokyklą, nei ateitį į darbą nereiks.

Garbanė.

Myliu tokius vaikius kaip ji.

Ir dar myliu labai tokį berniuką Danielių, jam tai jau treji, jis mano puspusseserės sūnelis, ir toks nerealus.

Ir tikrai nemyliu savo puspusbrolio, kuriam septyni, nes jis tikras Hitlerio antrininkas. Iš tiesų, ūsiukus tik tereikia išpiešt. Nieko, paaugs, galės pats užsiauginti. :D Kai jis atvažiuoja, mano ant fotelio ir ant lovos pasodintiems meškinams būna šakės.

Vakar mama norėjo su manim labai rimtai pakalbėti apie ateitį. O aš taip nemėgstu to jos įpareigojančio tono!

Ir dar, šiandien trenkiaus ant apledėjusio asfalto. Draugė ištiesė ranką man padėt atsikelt, o aš tada pergrioviau ją.

Bloga, bloga Otilija, kaip kad Mauzeris (Sūrskis?) ant Valinsko sako.

šaltibarščiai ir sniego angelai.

Mano močiutė pati geriausia.
Padarė šaltibarščių, nes aš labai jų norėjau.
Niam niam. Valgysiu juos pietums.
Myliu tave, močiute.
Vakar darėm sniego angelus. Daug angelų. Jų prigulė mano sode. Daug daug. Darėm kartu su draugais. Buvo smagu.
Vaikiška, bet labai smagu.
Paskui mėtėmis gniūžtėmis.
Grįžau šlapia. Raudonais skruostais.
Nekenčiu, kai skruostai pasidaro raudoni. Jaučiuos kaip šaltibarščiai tada.
Niam niam.
Labai akivaizdu, kaip smarkiai aš jų noriu, ar ne?:}
Mano mylima MTV rodo Katy Perry gyvai.
Nemėgstu Katy Perry. Ir dar negaliu žiūrėt į Lady Gaga :x
Vakar vakare priverčiau mamą pažiūrėt "Step up: The streets".
Jai patiko.
Pažiūrėjus filmą susiradau kompe "Bounce" ir lingavau į ritmą. Kaip daug kartų prieš tai.
Šiaip neklausau tokių dainų.
Tačiau pasitaiko išimčių.
Noriu pažiūrėt "Edvardą žirkliarankį". Deppas.<3>
Šiandien sužinojau, kad po kovo 11 nereiks į mokyklą iki pat pirmadienio. Kaip super.
Laukiu laukiu.
Kaip man patinka skype "nematomas" funkcija.
Labai padeda.
Noriu paskatyti kokią gerą gerą knygą. Gal turit pasiūlymų?
O, kad išleistų kokią LT dar nebuvusią Brooks'o knygą. Myliu Brooks'o knygas. Jos tokios kietos. Nors pabaigos kartais atrodo panašios, bet vistiek.
Iki pavasario vos pora savaičių liko. Ir net mažiau.
Noriu snieguolių.
Kaip bus gražu.

tas pasiutusiai beprotiškas savaitgalis.

Iš tiesų, košmariškas penktadienis ir beprotiškas šeštadienis praėjo puikiai.
Draugės yra puikus dalykas.
Ir jokie vaikinai tam neprilygs :D
Penktadienį, kai vyko geriausios poros rinkimai, atrakcijos ir t.t., aš ramščiau sienas ir piktai žvelgiau į poreles, besisukančias tarp kaktų suspaudus balioną pagal tą nuostabiai valentinišką Bryan'o Adams'o dainą.
Tuo metu, asmuo, turėjęs su manim dalyvauti, gulėjo lovoje su didele temperatūra.
Vargšelis.
Laimei, yra tokie padarai - draugės.
Ir jos mane taip nerealiai išblaškė!
Mes gėrėm šampaną, kėlėm tostus už tai, kad vis dar esam "svajonių nuotakos" [na, bent kai kurios], valgėm bananus ir šokoladą, paskui nusišokom negyvai, grįžom pas mane, kur nieko nebuvo namie, toliau gėrėm "Fokus Pokus" [xD], supylėm mamos taures, ir ji, AČIŪ DIEVUI, to kol kas nepastebėjo, vėliau varvinom seilę televizoriaus ekrane spoksodamos į gražuoliukus, kol galiausiai išsiskirstėm;
Šeštadienį nubudus radau prie lovos dėžutę valentiniškai įpakuotų Rafaello, ačiū mamai ir tėčiui, iš tiesų, galvojau apie vargšą nelaimėlį, tačiau nieku gyvu nebūčiau jo aplankiusi, kai jo namai pilni svečių, pas mane atėjo Toma, ir praleidom laiką šauniai. Persivalgėm apelsinų, persižiūrėjom Happy Tree friends, persiklausėm Muse ir kitokios muzikos, žodžiu, atsiminti bus ką.
Ypač penktadienio vaizdų.
Žodžiu, seniai taip nesilinksminom, taip visos kartu.
O dabar sėdžiu laiminga, kadangi savaitgalis tęsiasi, prie kompo guli kelios minkštos gėlės, mama kitam kambary, girdžiu, kalba su tėčiu apie šiandien vyksianti 02-16 minėjimą, ir nori ten nueiti, ir, aišku, vestis mane, o aš, aišku, nenoriu, tačiau, veikiausiai, nenorėdama sunervinti mamos, ten eisiu, susiraukusi, nes, kiek mačiau, tai ten liaudiškas dainas dainuos, bet eisiu, ir turbūt surauksiu veidą, ir gal atsiras keliso raukšlės, bet, veikiausiai, prisikalbinsiu Tomą, mes eisim abi, tada pakikensim, užsitrauksim šalia sėdinčių "kaimynų" nemalonę, ir viskas bus gerai.
Ačiū, tau, Lietuva, kad davei mums tris laisvadienius.

Sninga. O kur šypsenos?

Jei prieš kokį mėnėsį būtų snigę, aš skrajočiau padebesiais.
O dabar esu įsiutusi.
Taip džiaugiausi netikėtai išlindusia saule... O dabar sninga.
Šiandien per etiką, artėjant Valentino dienai, dar vienai komercinei šventei, ant lapelių rašėme, už ką mylime savo klasiokus.
Į etiką mes tik šeši mokinukai teeinam, o reikėjo parašyt trims mylimiausiems.
Taigi, sulaukiau keturių lapelių.
Iškart susinervinau, nes turėjau pasijusti blogai vien todėl, kad apie mane rašė kažkas, kuriam neparašiau aš.
Tiesiog žmonių supykdymas.
Vienas lapelis man patiko kur kas labiau nei kiti.

Myliu už mūsų krepšinio vakarus, nuolatines lažybas ir spalvotą asmenybę. Myliu, nes yra labai nuoširdi, pralinksmina, mirtinais atvejais duoda nusirašyt ir šiaip yra artimas sielai žmogus. Be to, jos labai gražios akys.

Patikėkit, aš taip lūžau iš paskutinio sakinio.

Buvo smagi pamoka.

Ryt sakom kalbą pažymiui.

Aš bijau. Iš tiesų, peržiūrėjus senesnes potemes, norėčiau, kad man pakliūtų kas nors panašaus į "Skaitantis žmogus - nykstanti rūšis". Neigčiau šitą teiginį.

Šiandien teko apsilankyti pas direktorę, dėl Valentino dienos smulkmenų.

Rytoj iš vakaro puošim mokyklą. O per diskoteką vyks geriausios poros rinkimai kurios prizas - vakarienė dviem matematikos kabinete (kokia atrakcija, cha cha) su vaikišku šampanu.

Puiki alkoholio rūšis. Net nuo jo sugebu nebepaeiti tiesiai.

Šiaip aš nerimtai, bet tikrovė panaši.

Tos porelės tai bus dalyviai, burtų keliu suporuoti. Žodžiu, toks beryšiakas diskotekos metu.

Mane taip užkniso neveiklumas. Mokykla miršta, tą žino visi. Vaikų jau nė šimto nėra. Metai priešpaskutiniai prieš uždarymą. Visi gali iš nuobodulio mirti, tai kažkas juk turi kažką daryt. Kad ir ne į temą, reikia sau paskutinius metus prasiskaidrint.

Noriu darbo su žmonėmis.

Negalėčiau sėdėti kokiam kabinetuke ir skaičiuoti kokius svetimus pinigus. Tai būtų žiauru.

Iš tiesų, turbūt derėtų ruoštis kalbai. Bet mano bloginė priklausomybė tokia stipri, kad ateinu čia beveik kasdien ir malu dalykus ne į temą.

Turbūt eisiu, išjungsiu tą kvailą sesės klausomą dainą ir paskaitinėsiu kokių straipsnių.

Gal padės.

Gal.

Gal?

Palinkėkit man sėkmės.

Kas tu?

Tiesiog perskaičiau ant kažkokios brošiūros ir man patiko.
Kodėl supranti, kad tau žmogaus taip reikėjo tik tada, kai jį prarandi?
Pykstu.
Ant savęs.
Ir ne tik.
Taip dažnai elgiuosi blogai, nes man tada atrodo, kad elgiuosi taip, kaip reikia. Nenoriu elgtis taip, kaip reikia.
Noriu išlėkti į lauką ir pasivažinėti riedučiais. Bet visur ledas, košė. Fak. T.y. fuj.
Laukiu vasaros ir mūsų badmintono vakarų. Laukiu savo žydrų šortukų. Laukiu ežerų, maudymuko ir karštos saulės.
Šiandien sunkiai prakalbu.
Kaip visada, su drauge vaikščiodamos valgėm ledus. Nežinau, ar dėl to, ar ne, bet kad gerklę skauda, tai faktas. O čia ne kas, nes negaliu pakelti balso, kai reikia.
O šiandien reikėjo.
Šiandien manęs paklausė "kaip manai, kokią tave prisimins, kai išeisi iš mokyklos?".
Manau, kad kiekvienas prisimins mane skirtingai.
Direktorei aš atrodau sadistė, auklėtojai - aktyvistė, fizikui - kiek pakvaišus, draugams - kažkas neblogo... Bet čia tik mano prielaidos. Velniai žino, kaip ten yra.
Visada bus žmonių, kuriems neįtiksi.
Bet ar tam, kad keliems įtiktum, verta keistis ir būti kitokia, negu tokia, už ką tave myli tie žmonės, kurie rūpi tau?
Šiaip, aš net nežinau, kokią save pati po kokių dešimt metų prisiminsiu.
Kartais aš tokia sentimentali, kartais tokia besidžiaugianti, kartais tokia įkyri, kartkartėm miela, o paskutiniu metu tokia pesimistiška kaip dabar.
Šiaip manau, kad dar yra skirtumas tarp to, koks esi gyvenime ir koks internetinėje erdvėje.
Nė nenumanau, kokią mane įsivaizduojate.
Burbeklę? Piktą? Gerietę? Blogiukę? Mielą? Trenktą?
Esminis skirtumas yra tas, kad rašydamas dažniausiai spėji viską apgalvoti, sudėti mintis, o realiame gyvenime taip nebūna.
Aš visada pasakau, o paskui gailiuosi.
Pykstu, kai laiku neprikandu liežuvio.
Iš mamos paveldėtas bruožas.
Iš tiesų, mudvi labai panašios.
Ir išvaizda. Ir pomėgiais. Dėkoju jai už visus savo gerus genus.
Dėkoju ir tėčiui, kad pagadino iš mamos galėtą gauti tobulumą. :D
Šiaip ir jis turi gerų savybių. Tik man jų neperdavė.
Ačiū Dievui, neperdavė ir savo muzikos skonio. O tai dabar kokios Yvos klausyčiau, arba "Ruskoe radio". Parašyčiau rusiškom raidėm, bet kompe tokių nėra.
Dar kažką "prasmingo" norėjau pasakyt prieš nukrypdama link tėvų. Bet nukrypau ir nebepamenu.
Iš tiesų, kartais norėčiau būt geresnė, protingesnė gyvenimo atžvilgiu.
Norėčiau turėt konkretų tikslą ir konkrečių troškimų. Bet viskas, šiuo metu, labai padrika.
Nekenčiu savo amžiaus.
Kaip gera būtų dabar kokią gerą valandą pagulėti vonioj. Bet reikia daryti kvailą technologijų darbą.

Taigi.

O kas esi tu?

Iki pavasario liko tik *bet koks skaičius* dienų

O taip, Teleloto įtaka.
Nekenčių to žaidimo, tačiau vakar mama privertė žiūrėti, nes buvo prisipirkus bilietų, o pati išvažiavo į Koršunovo "Hamletą" Kaune, ir jokiu būdu nesutiko, kad po kiek laiko patikrinčiau bilietus internete.
Ir ten taip durnai, per tą žaidimą, sako, pvz. "nulis, trys, devyni, penki, bet koks skaičius...". Fu, fu, fu. Ir aš tuo metu būčiau norėjus Koršunovo spektaklyje sėdėt.
Šiaip įrašo pavadinimas gal ir nelabai į temą, nes apie pavasarį nerašysiu.
Kiek galima druską ant žaizdos pylinėti.
Šiandien sužinojom, kad kūno kultūros mokytojas susilaužė koją. Tai laimė visiems buvo, mėnesį be šitos tragedijos gyvensime.
Šlykšti ta mokytojo profesija - tau kažkas blogai nutinka, o visi džiaugiasi.
Per chemiją lankstėm gerves. Mokytoja tokiai veiklai nepritarė, bet per draugų juoką nelabai girdėjom, ką ji šneka.
Iš tiesų, mūsų chemijos pamoka - tikras cirkas. Visi daro ką nori, tame tarpe ir mokytoja.
Iš tiesų, užknisa.
Aišku, chemijos kalimas ne kokia perspektyva, bet teks pasistenkti, kad per tas nieko neveikimo pamokas antrame trimestre neatgultų aštuonetas, nes kuncę tai išsitaisiau, tačiau jei chemijoj taip susivarysiu, kuo aš neabejoju, vėl bus blogai.
Varge, kiek daug visokių skautiškų pasiūlymų šiandien mokytoja pateikė.
Visokie žygiai, šventės.
Į tą ilgą žygį, kur kažkiek ten daug, jei atmintis neapgauna, penkiasdešimties kilometrų, mielai eičiau. Tik reiks kokią draugę prisikalbinti.
Šiandien tokią gražią istoriją iš močiutės išgirdau. Gal kada perpasakosiu.
O ji tai tikra šaunuolė.
Išvirė mano mėgstamiausią sriubą.
Aštrią.
Super. Tik gerklė dar dega.
Kankinuos su Paskaliu.
Nekenčiu Paskalio.
Jau kaip atsibodo tas programavimas, tai eina po velnių.
O ryt ir fiziką rašom.
Tikras smagumėėėėlis.

sudedant taškus ant "i".

Priklausomybės:

• apelsinai
• Bestas
• blog'as
• pasivaikščiojimas
• žydra spalva
• muzika

Norai:

• pavasaris
• pasivažinėjimas riedučiais
• dėžutė "Miau" trijų skonių mažučių ledų
• saulė
• nauja knyga
• šokoladas
• Pattinson'as
• Varniai
• dainos prie laužo
• nakvynė po žvaigždėm
• laiškas
• "Keista Bendžamino Batono istorija"
• "Requiem of a dream", kurio vis dar neįstengiau pamatyti
• atostogos

Baimės:

• susimovimas per fizikos kontrą
• kalba
• kalbėjimo egzaminas
• planų nenusisekimas
• kirčiavimas

Artimiausi planai:

• biblioteka
• diskoteka
• teatras
• Bruklino ledas

Blogybės:

• chemija
• stringantis PC
• nuvalkiota raudona spalva Valentino dieną

Mp3 groja:

• Muse - Hysteria
• Muse - Pink Ego Box
• Muse - Dark Shines
• Muse - Supermassive black hole
• Muse - Assasian

Siutina:

• šaltis
• drėgmė
• ar jau sakiau šaltis?
• toks oras
• nuobodulys
• chemikė
• kompas
• tyla telefone

O taip, man patinka sudarinėti sąrašus. Be to, juodai, labai juodai nėra ką veikt. Jau geriau namų darbų būtų daugiau užduota; vis ne beprasmis sėdėjimas prie kompiuterio ir kitų smegenų teršimas.

Žaviuosi žmonėmis, kurie kiekvienam atlikėjui skiria atskirą katalogą.

Aš tai taip nemoku. Visa muzika bet kaip, išskyrus Muse, Depešus, mamos Modern Talking'us ir dar kelis laiminguosius.
Reiktų kada susitvarkyt, bet kokia betvarkė galvoje, tokia ir kompiuteryje.
Kokį malonumą patyriau vakar, iki antros nakties išsitiesusi lovoje kompiuteriu barškindama istoriją ir klausydamasi Belos lopšinės!
Tokia nuostabi melodija.
Šiaip šeštadienį praleidau šauniai.
Kone visa dieną buvau pas Tomą, ir mums, kaip visad, kartu buvo be proto linksma.
Nusišokom, nusišnekėjom, nusigėrėm (apelsinų sulčių, savaime suprantama ;D) ir išeikvojom visą energiją. Grįžau vos pastovėdama ant kojų, išmaukiu du puodelius kavos ir tik kofeino dėka sugebėjau neužmigusi pažiūrėti Hausą bei rašyti.
O kiek širdelių iškarpėm! Ir pagaliau pilnai suplanavom Valentino dienos diskoteką su geriausios poros rinkimais ir kitom nesąmonėm.
Bus smagu.
Tikiuosi.
Ir vėl prasidėjo bereikšmis rašymas :}

Valanda.

Tiek laiko, kol eisiu į lauką ir susitiksiu su drauge.
Nusprendžiau, kad iki tol dar galiu ką nors kvailo duoti pasauliui - todėl rašau čia.
Visų pirma, tai šiandien mane tikybos mokytoja nustebino.
Aš kaip tik su Toma kalbėjau apie elnią, o pro šalį ėjo tikybininkė. Ji pasakė:
"Dar niekada nemačiau tokios tavo šypsenos! Turbūt kalbat apie kažką labai gero...".
Beveik pataikė.
Jaučiu, kad biologijos kontrolinį parašiau patenkinamai. Ko nepasakyčiau apie informatikos, bet nežinau, kaip bus. O dabar tas programavimas... Po velnių, jei ne elnias, aš užsiknisčiau.
Gera jį turėti.
Gera su juo ginčytis ir sutarti.
Šiandien kaip tik mąsčiau, be kokių dalykų neišgyvenčiau.
Be jos [Tomos], elnio ir apelsinų.
Aišku, čia labai jau sąlygiška ir neapgalvota, tik šiaip, tokai mintis į galvą atėjo per muziką, kai turiu daug laiko mąstyti, nes pamoka manęs nedomina. Dainuojam visokias liaudies dainas, o aš prisimenu vasarą.
Mes, keturios.
Varniai.
Didžiulė palapinė. Vakaras prie ežero, užsidegus laužą, su draugės gitara ir dainomis.
Tada tai buvo smagumėlis!
Ta savaitė buvo geriausia vasaroj. Mes dainuodavom, ilgai plepėdavom, stebėdavom, kaip saulė dingsta už horizonto ir miegodavom po žvaigždėm.
Mūsų paskutinė daina, dainuota paskutinį vakarą, buvo "Purpurinis vakaras".
Dabar skamba galvoje, net keista, kad kažkas išstumė Muse, bet aš žinau, kad neilgam, o ties magiški vasaros prisiminimai tiesiog užvaldė protą.
Dabar širdyje taip šilta...
Taip norėčiau dar kartą sudainuoti "Draugą" ant Varnių ežero kranto.
Žinau, mes jį dar sudainuosim.
Ir jei ne visos keturios, tai dvi tai tikrai.
O ta naktis, kai kažkas atėjo į stovyklavietę ir mes bijojom, ir miegojom susispaudę, ir naktį Veronika bandė nutempt mano meigmaišį, nes manė, kad čia Toma nusispradė, ir kai Auksė per miegsu kartojo "išveš, policija išveš", ir kai aš ryte nubudau ant jos dubenėlio :D Pasaka.
Tik dabar suprantu, kokios tos akimirkos buvo vertingos.
Arba kai miegojom mokykloje.
Mes, dešimtokės, turim tokį draugelį septintoką.
Oi, kaip mes jį mylim! Tokių "bajerių" žmogus suskelia. Tai tada, kai miegojom, jis su tokia baime sakė:
-Ei, kas čia žiūri pro langą?
O po kelių akimirkų:
-Ai, čia mėnulis. :D
Arba:
-Užsičiaupk.
O Eligijus:
-Neturiu čiaupo.
Galbūt jums nejuokinga, bet man, prisimenant visą situaciją, kelia šypseną.
Turbūt penktadienis mane veikia, kad viskas taip gerai atrodo.
O gal tai, kad atsisėdus rašyti sukilo prisiminimai...
Geeera.

Blogai, blogai, blogai

Knyga ir mes.
Štai mano tema. Rytoj kalbam per pamoką.
Aš bijau.
Labai bijau.
Moku pliurpt. Tada, kai reikia ne į temą. Bet kai į temą, ir kai tą konkrečią temą sužinai likus penkioms minutėms iki "išėjimo į sceną"...
Bus blogai, blogai, blogai.

Bet net tai manęs nejaudina taip, kaip turėtų.
Kažkas man blogai, blogai, blogai.

Noriu sniego, noriu daryti angelus.
Noriu kai kam gerai įkrėsti į kailį.

Noriu klausyti Muse. Bet mane ta muzika užburia, ir aš negaliu ruoštis kalbai.
Blogai, blogai, blogai.
Nesiruošiu ruoštis "kengūrai". Per matematikos modulį prakikenau su elniu.
Blogai, blogai.

Radau gražių minčių.
O rašydama biologijos referatą, viską kopinau iš wikipedios. Visi kopino iš ten pat ir tą patį.
Blogai, blogai, blogai.

Pamiršau išsiųsti laišksu Sandrai ir Monikai. Blogai.

Noriu vienos knygos. Piniginėje krizė. Blogai, blogai.

Ar jau sakiau, kaip daug kas blogai?

Robai, kodėl tu garbanas nusikirpai?

Ištiko šokas mane atsivertus žurnalą ir pamačius jį su ta nauja plaukuosena. Jokių vėjy besiplaikstančių plaukų, jokių žavingų garbanų. Šakės.
Bet, reikia paminėti, ir be jų jis puikiai atrodo.
Bet ne taip vampyriškai puikiai.
Šiaip diena buvo nebloga, įskaitant ir tragikomišką fiziką, ir siaubingą septintą pamoką - matematiką, su kvailais visokių trikampių sprendimais ir tonom trigonometrijso formulių, kurių tiesiog neįmanoma išmokti.
Na, kiek išsišiepiau, kai atsivertus žurnalą Top Girl, kuriame ir yra straipsnis apie Twilight, pamačiau, kad gausiu papuošalų komplektą už savo laišką.
Žinau, jis toks lievas, kad gėda pripažinti, kad jį rašiau, be to, rašiau dar tada, kai mano blogas spindėjo šypsena ir aš kartojau "šypsokimės", "šypsokimės", tačiau vistiek suteikė džiaugsmo.
Su skaudančia širdim atidaviau anglų vertimą, vertimą teksto, kuris buvo prie papildomų užduočių, ir kurį puošė Johnny nuotrauka. Ta nuotrauka taip tiko ant mano stalo :D
Šiandien įsirėminau vieną nerealią nuotrauką, kur aš su Toma sniege su šortais ir maikutėm [atleiskit, kalbininkai], kur mano mina tragiška, bet visa nuotrauka gana puiki. Puiki, kad ją matytume mes, bet ne platusis pasaulis.
Tiesa, iškilo dilema.
Dėl Valentino dienos.
Dar vienas aspektas, kodėl jos nelaukiu.
Negaliu pasirinkti, kaip ją sutikti. Draugės kviečia į mergaitišką vakarėlį, jokių vaikinų. Ironiška, kaip Valentino dienai. O elnias jokių planų dar nesiūlė, bet įtariu, kad pasiūlis.
Ir ką man pasirinkti?
Iš vis, ta diena jokia ne šventė. Sukurta tam, kad tarp kalėdų ir Velykų prekybininkai turėtų progą prakišti pigaus šlamšto.
Dar anais metais maniau kitaip, bet dabar turbūt senstu arba įgaunu proto, ir neplanuoju klijuoti širdelių. Nors, dar neaišku, kas iki Valentino dienos užplauks, visada taip būna, mano elgesys nėra toks, kokį lengva nuspėti. Nebent lengva nuspėti tai, kad savo elgesy vistiek pridarysiu kvailų klaidų.
Kaip ir šiandien.
Keista, bet visiškai nesijaudinu dėl to, kad nebaigsiu technologijų darbo ar kad dar daug liko Kuprelio, tiesiog esu abejinga viskam ir per daug neimu į galvą.
Visai geras bruožas, gal reiktų jį išsiugdyti?
Šiaip ar taip, diena gana gera.
Na, ne tokia gera, kaip penkatdienį, kai nubudau dainuodama "mano diena - laiminga", dainą, kuri man labai nepatiko, bet pakankamai puiki, kad galėčiau klausytis Monikos blog'e paminėtos ir taip netikėtai parsisiųstos "Bad day". Nors šiaip, visus muzikos aparatus valdo Muse.
*And I'm over the moon, kad galiu jų klausyti.

*angliškas posakis, vienas iš dalykų, kuriuos vakar mokiausi, skirtas didžiam džiaugsmui išreikšti.

Hysteria

Ir vėl mano muzikos grotuvai visu garsu plyšauja Muse dainas, ir vėl skaitau straipsnius apie juos, ir vėl siunčiuosi dainas.
Kadangi nepasižymiu plačia fanatzija, blogo įrašą pavadinau vienos iš mano mėgstamiausių jų dainų pavadinimu. Hysteria. Dar šiuo metu alpstu dėl Time is running out, Dark Shines, Stockholm syndrome, Supermassive black hole ir t.t.
Ir kodėl nesusidomėjau jais anksčiau?
Be to, vėl ėmiau intensyviai klausytis depešų. Na, gal ne taip intensyviai kaip Muse, bet šitos grupės pagrindinės mano racione.
Net mama užeina paklausyti savo mėgstamos grupės [Depešų] dainų. O iki šiandien nė nenutuokiau, kad jie jai patinka. Bet kai aš terliojaus su anglų programa ir besiklausydama niūniaviau "It's no good" eilutę "it's understood" bandydama prisiminti klipe matyta tą nerealią Dave šypsenėlę ji atėjo į kambarį ir pasakė, kad pagaliau klausausi teisingos muzikos :D
Tėčio nėra, tai aš laiminga. Niekas neburba, kad garsiai barškinu klavišus, nesikabinėja ir nepriekaištauja dėl ne vietoj paliktų daiktų [ tarsi jo genai geresni!]. Mat vakar mes eilinį kartą susiginčijom, ir, gal kalta aš, sąžinė manęs negraužia.
Ryt rašom anglų testą, iš skyriaus "Telling stories". Žinot kas geriausia? Kad namuose užduota versti tekstą apie Johnny Depp'ą. Kieti tie mūsų vadovėliai.
Paskutiniu metu nelabai turiu ką pasakyt, turbūt pastebėjot. Įrašų turinys sukasi apie tai, ką veikiu, veikiau, veiksiu. Žinau, nuobodu. Bet taip yra.
Savo geriausiai draugei įrašiau diską Muse dainų.
Ir jai patiko lygiai tos pačios dainos, kaip man. Nors ne, man patinka visos.
Šakės, kaip gera ją turėti.
Nežinau, ką daryčiau be jos - kas nors kitas vargiai mane pakęstų, mano pasakojimus, mano ašaras, mano juoką, o ji pakenčia.
Man patinka, kai mes parašom viena kitai tuo pačiu metu arba pasakom tą patį. Arba geriam vaikišką šampaną ir apsinešam. Arba klausomės muzikos ir nusišokam negyvai. Arba griūnam ant sniego ir darom angelus, kai kiti žiūri į mus kaip į kvailes. Arba kai piešiam sniege širdutes. Arba kai ji iš manęs juokiasi, kai pasakoju, ką gero man pasakė elnias.
Ji man patinka visada.
Kątik supykau ant elnio. Labai labai.
Jis pavadino depešus "lievais "rokeriais"", o Muse "dar viena šlamšto atmaina".
Jis tai sako tik tam, kad man paprieštarautų.
Gi žinau jį, žinau, pats Muse klauso.
Jo kompiuterį tai aš pažįstu gerai.
Ir vėl tos nuobodžios mano kalbos.
Sėdėdama chemijoj ir galvodama, ką čia nuveikus tikrai turėjau geresnių minčių blogo įrašui. O dabar jų neliko.
Ką padarysi, perkrauta galva, kaip sako Mymi.'s iš arbatos forumo, mokykla slopina natūralų vaikų smalsumą ir, pridėsiu, protinę galią.

Vasario pirmoji.

Sveiki.
Nė nepastebėjau, kaip greitai pralėkė sausis. Kiekviena diena vis arčiau to, ko aš nelaukiu. Iš esmės, šie metai turėtų būti geri ir aš turėčiau jais džiaugtis.
Jie paskutiniai mano mokykloje, paskutiniai savo gyvenvietėje. Bet neteikai tiek džiaugsmo, kiek būtų galima tikėtis.
Man skaudą galvą.
Labai labai.
-10 laispnių šalčio. Gal ir nieko būtų susirgti.
Veju tokias mintis į šalį. Taip atrodo tik tada, kai reikia ruoštis testams, o ne tada, kai sergi.
Vakarykštė diena pralėkė taip greitai.
Pažiūrėjom mes tą draugių atsineštą "Paskutinį skambutį". Prisijuokėm iki ašarų, o berods ten turėjo būti siaubo filmas, bet mes turbūt per daug minkštagalvės [ o gal kietagalvės?] kad tokie efektai paveiktų smegenis.
Vėliau išėjom pas močiutę, mat atvažiavęs pusbrolis su tėvais ir dukra ten apsistojo.
Kokia jau didelė ta Samanta. Tokia miela.
Tiek juokėsi, kai aš taip sudėtingai bandžiau išpūsti tuos mažiukus balionus.
Pusbrolis man atvežė pliušinį meškiuką.
Tokį minkštą minkštą.
Na, jis žino, kad tokiem dalykam neatsispiriu.
Kad ir koks dešimtokiškos ir solidžios išvaizdos mano kambarys, jame galima rasti kokią dešimtį pliušinių, įvairaus dydžio meškiukų. Mama sako, kad aš kvaiša, kad su jais terliojuos.
Tėtis sugalvojo užkurti pirtį, o aš tikrai nežadėjau laukt, kada vidurnaktį ją išsikūrenę jie sulys maudytis, tad grįžau namo.
Pažiūrėjau Hauso pabaigą ir įsijungiau muziką.
Užmigau su Depešais, nubudau su Muse.
Rimtai, kaip man šita grupė ėmė patikti.
Taip netikėtai pajutau, kad vis dažniau ją klausau ir klausau, ir kiek laimės man jų muzika teikia.
Mamai paprašius pritildyti muziką, nes nuo pat ryto klausiaus ją kone visu muzikinio centro garsu, susiraukusi pasakiau, kad čia mano nauja mėgstamiausia grupė.
Ji pasakė "dar viena".
Tačiau man taip gera klausyti Muse, klausyti dideliu garsu, tų nuostabių garsų, pakeliančių aukščiau visko. Taip gera įsijausti ir nieko negalvoti.
Taip, kaip dabar.