Man reikia sveiko pesimizmo dozės.

03-15, Mergelė. Sveiko pesimizmo dozė šiandien tikrai nepakenks. Pernelyg daug turite nuveikti, pernelyg daug ką numatyti ar atspėti, kad galėtumėte tikėtis nieko nepamiršti ir kelti sausas iš balos.

O, apie tai, kad turiu daug nuveikti, horoskopas nemelavo. Vien iš rusų, pamenu, namų darbų kalnai. O aš sėdžiu rami prie kompiuterio ir nė nesiruošiu artimiausią valandėlę pajudėti.
Lyja.
Prisivaikščiojau lietuje iki soties. Na, ne visai taip, iš pradžių vaikštinėjau [tiksliau vaikštinėjom - su drauge] saulei šviečiant, o paskui ėmė lyt. Mes kiek pasimėgavom lietumi ir grįžom namo, kur patogiai įsitaisę ant kilimo prie radiatoriau gerėme arbatą. Atrodo, visai gražus vaizdas. Gražus ir buvo.
Namai kvepia varškės apkepu. Mama sukasi virtuvėje.
Nekenčiu varškės apkepo.
Nekenčiu varškės.
Dar nekenčiu cukraus, pieno, kakavos, medaus ir grietininių ledų. Turbūt nekenčiu ir dar daug ko, bet šiuo metu tai man nekliūna. Iš tiesų, jei jau sąžiningai, turėčiau pasakyti, kad cukraus nemėgstu tik tada, kai jis arbatoje ar kavoje, nes saldumynus tai labai mėgstu.
Kartais pamąstau, kaip šaunu būtų vėl pabūti maža mergaite. Jokių rūpesčių dėl ateities, jokio galvos sukimo dėl mokslo, jokių vaikinų, jokių spuogų ir kitų nesąmonių. Tada pasaulis toks gražus! Tu tiki Kalėdų seneliu ir nekantriai lauki Velykų bobutės, tu žiūri Teletabius ir žaidi su lėlėm, tu kuri joms gyvenimą visiškai nemąstydama, kad kažkada kursi savąjį. Paskutiniu metu, neturėdama ką veikt, dažnai bandau įsivaizduoti, kokia aš būsiu po penkerių, po dešimties metų. Ką aš veiksiu, kur gyvensiu, kokie žmonės bus šalia? Ar dar turėsiu šį blog'ą? Klausimai, į kuriuos atsakymų neturiu. Bent kol kas. Viena aišku - tikrai negyvensiu čia, kur gyvenu dabar. Čia - mano tėvų gyvenimo vieta, tėvų, o ne mano. Be to, čia nėra jokių galimybių.
Aš nesvajoju apie svaiginančią karjerą ar savo veidą kokio tai bulvarinio žurnalo viršelyje. : D Svajoju rasti darbą, kuris man patiktų, turėtį jaukų butuką ir viską gauti savomis rankomis. Svajoju išsaugoti man brangius žmones ir netapti rūškana ragana.
Na, bent jau netapti rūškana - ragana ir taip būnu dažnai. Kas jau kas, bet mano mylimiausias klasiokas tai paliudytų : D Ech, Aivarėli, kaip tavęs pasiilgau!
Žinot, yra pas mus tokia super kieta istorikė. Mes su ja per pamokas dažnai paplepam, padiskutuojam apie politiką, muziką, knygas - nebloga ji visai. O geriausia tai, kad negali pakęst Aivaro ir atvirai jį vadina "mokytojų padlaižūnu" : D O jau jos humoro jausmas!
Be to, ji visada mus užstoja. Sakydama 'mus' omeny turiu save ir dar dvi klasiokes, tokias blogas blogas kai kurių gyvenimo aukų akyse.
Ir žinot ką?
Taip gera yra besitvarkant kambarį su siurbliu dainuoti "Precious" ar kokią "Enjoy the silence".
Pabandykit; jums patiks.