Ryt prasideda žiema, jė jė jė.

Pagaliau. Kalėdų sezonas bus oficialiai atidarytas ;D
Eisiu traukt senų kambario papuošimų. Eglutę puošt dar gerokai anksti, bet šventiškai aprenkt kambarį jau galima.
Penktadienį Šiauliuose bus įžiebiama Kalėdų eglė. Gal reiks nuvažiuot pažiūrėt, jei prikalbinsiu ką nors kartu.
Namie jau sukasi kalbos: ką dovanoti tam, ką tam....
O, kaip aš viso to laukiau...
O žinot kas dar gerai?
Ryt gausiu "Saulėlydį", jau susitariau, kad tėtis, grįždamas iš darbo, užsuks į knygyną. Jė <3
Jau ir kelionę filmo žiūrėt suplanavau. :D
Taip noriu sužinot, kodėl ta masinė psichozė dėl šitos knygos prasidėjo.
Žodžiu, aš pilna optimizmo, į mokyklą eit tik trys savaitėlės beliko, man verkiant reikia retro suknelės, o po savaitės ir mokykloje eglę puošim.
Ei, kodėl TV3 dar nereklamuoja "Vieno namuose"???
Kaip kad Monik-a minėjo, be šio filmo sunku įsivaizduoti Kalėdas. Nors mačiau jį n kartų, vistiek žiūriu kasmet.
Ketvirtadienį sueis metai, kaip mes su Greta bendraujam. Jėga.<3
Vakar išgėriau kokius septynis puodelius arbatos.
Visada taip, kai nervas ima.
Duokit man sniego. Neigiamai veikia šita pliurza.

SOS! Sniegas tirpsta!

Nenoriu, kad jis ištirptų... Tik purvai liks aplinkui.
O juk kai visur balta ir gyventi linksmiau.

Aš net savo kepurę iš savo šlamšto krūvos iškrapščiau, ir štai, tuoj jos nereiks.

Tiek daug angelų padariau.

Ir tiek daug dar nespėjau padaryti.

Noriu sniego. Noriu pūgos.

Prašau prašau prašau.

Duokit man sniego.

Nėra žvaigždžių, nėra.

O aš vis dar bandau priprasti prie naujos blogo išvaizdos.
Jis, kaip koks kaprizingas vaikas, norėjo pasikeisti.
O aš, kaip kokia gera tetulė, negalėjau jam atsakyti. ;D

Kai sninga, dangus be žvaigždių.
O aš jas taip vertinu.
Man labai patinka žiūrėti dangun žvaigždėtą naktį.
Prisimenat, minėjau krentančią žvaigždę.
Mano noras išsipildė!
Na ir greit ta sistema veikia :)
Tai buvo paskutinė, be proto šalta naktis prieš sniegą. Ir tokia graži.

Kas šiam pasaulyje yra gražu? Man:

• draugo šypsena;
• vaiko piešinys;
• jūra;
• saulė;
• meilė;
• sniegas;
• krentantys lapai;
• įsimylėjeliai, susikibę rankomis;
• vaivorykštė;
• muilo burbulai;
• juokas;
• žvaigždės;
• pavasaris;
• puodelis arbatos;
• tu;

Aišku, šį sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet dėl laiko ir protingų minčių stokos, šiam kartui užteks. Manęs jau ilgisi biologijos vadovėlis. :) O aš jo ne. :D Be to, dar viena bėda kankina. Pašėlęs įkvėpimo trūkumas. Čia turbūt dėl to, kad paskutiniu metu esu labai laiminga. Nes kai man liūdna, rašosi žymiai geriau.

Linkiu sėkmės šią kankinančią savaitę, draugai. Bučkis.

Balta balta kur dairais.

Koks nerealus vaizdas pro langą!
Balta, balta, ir dar žiauriai sninga, tiesiog pusto!
O aš nesitveriu savam kaily, nes toks vaizdas - palaima širdžiai.
Atrodo, kad jau užuodžiu atostogas ir Kalėdas :D
Tiesa, mūsų sniego angelus užpustė, bet spėsim dar naujų padaryt.
Vakar jaučiaus kaip grįžusi kokiais penkiais metai atgal.
Namo parėjau šlapia šlapia, su šypsena iki ausų.
Netik dėl sniego...:)
Tai buvo šeštadienis, kurį verta prisiminti.

Keturios savaitėlės - ir atostogos!
Jos greit prabėgs, neabejoju.
Ši savaitė bus sunki, nes paskutinė trimestre.
Kita bus lengva, nes po trimestro.
Per kitas jau prasidės Kalėdų paštas, karnavalo planavimas, dovanų pirkimas.... Oh, kaip to laukiu...
O ypač karnavalo retro tema. Taškuotos suknelės valdo ;DDD
Dar laukiu, kada su klase keisimės dovanom.
Žinau, ką noriu ištraukti. :D
Dar noriu puošti eglutę. Kabinti lemputes ant lango. Karpyti snaiges. Gerti karštą šokoladą su drauge ir klausytis "Last Christmas".
Štai ko aš noriu.
O tie Kalėdiniai katalogai veda mane iš proto.

Savaitgalis.

Jė jė jė.

Taip lauktas.

Taip gera nubusti žinant, kad niekur nereikia skubėti. ;DD

O dar per naktį prisnigo. Dar daugiau nei vakar.

Eisim daryti angelų. ;DDD

Visur balta balta.

O mano muzikinis centras visu garsu rėkia Dimos Bilano kalėdinę dainą. Ji tokia nereali <3>

Atsikėliau gan anksti, spėjau pažiūrėti "Aviuką Šoną".

Žinot tą filmuką?

Nerealiausias. Toks fainas tas aviukas. Ir toks juokingas.

Gal kas norit man Kalėdų proga dovanoti Aviuko Šono DVD?

Ir mano mamai tas filmukas patinka. ;D

Greit gausiu savo auskarus ir apyrankę su elniukais. Jė jė jė, kvepia Kalėdomis. Didžiausias uždavinys - ką dovanoti savo geriausiai draugei. Noriu, kad dovana ją džiugintų. Juk Kalėdos jai bus tikras išbandymas.

Kaip aš ją myliu.

Vakar taip šauniai slėpėmės už mano klasioko gyvatvorės.

Iš vis, jau daugiau kaip 10 metų mes draugės. Tiek visko kartu patyrėm... Dėkoju Dievui, kad davė man galymybę ją sutikti. Užtenka mums vienai į kitą pažvelgti, ir suprantam, ką reikia ar ko nereikia sakyti. Jei netekčiau jos, nemokėčiau gyventi.

Aš taip bijojau, kai teta jai pasiūlė išvykti drauge su ja į Kauną.

Bet norėjau, kad jai būtų geriau, tad neturėjau teisės ką nors sakyti.

Ji nevyko. Pasiliko. Su tėčiu ir sese.

Ir manim.

Jaučiu, kad kartu liksim iki gyvenimo galo.

Nors neaišku, kur mus nuneš gyvenimas.

Išvis, paskutiniu metu man ateities fobija. Kai suprantu, akd jau kitąmet man teks išvykti mokytis į kokį miestą ir palikti namus, daros nejauku. O po dvylikos klasių imsiu studijuoti, vėliau etks ieškoti darbo, būsto ir etc.

Ech, nelabai malonus jausmas.

Bet nukrypau į pievas.

Geriau toliau džiaugsiuosi savaitgaliu ir gyvensi šia diena.

Ir visa gerkle plėšiu Dimos dainą.

mandariny y šokolad....;DDDD

Verkiu.

iš laimės ir nuostabos.
manyje susipynė labai daug skirtingų jausmų.
nežinau, kaip į viską reaguoti.

Mačiau krintančią žvaigždę.

Tikiuosi, ji išgirdo mano norą.
O šiandien...

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Gal šis eilėraštis ir ne apie tikrą, baltą ir šaltą sniegą, bet man jis labai gražus. O daina pagal jį tiesiog nuostabi.

Šiandien esu dėkinga. Dėkinga draugams, kad padaro mano gyvenimą nerealų. Kad nuspalvina jį, kad net šlykščiausiomis akimirkomis išspaudžia mano šypseną.
Ačiū, už šiandieną.
Ačiū už vaikišką "Fokus Pokus" šampaną mūsų pergalės proga. ;D
Ačiū už nerealią fulę ant sniego.
Ačiū už šėliojimą sningant.
Ačiū.

Buvo smagu. Gera.
Ir šalta.
Kūnui.

Savaitgalis. Ilgai lauktas. Dar viena savaitė. Dar septynios nutekėjusios žemyn dienos. Dar savaite mažiau liko gyventi.

Ar kada pastebėjot, kaip nuostabiai atrodo sniegas, kai stovi šalia žibinto ir žiūri į dangų?
Aišku, kad pastebėjot.
Labai gražu.

O Tau...
Ačiū, kad atsiprašei.
Už tai, kad nieko nepadarei.

Ir kokių žmonių dar būna...

Šiandien, grįžusi iš mokyklos, paėmiau į rankas "Šiaulių kraštą". Ten radau labai mielą staripsnį - kažkoks mielas žmogus atvežė į Didžiosios Britanijos vaikų ligonines kelis sunkvežimius žaislų už 9 mlrd. svarų sterlingų.
Gražu, ką?
O mieliausia tai, kad jis liko anonimu - nenorėjo pasakyti, kas yra, tiesiog atliko gerą darbą nesiekdamas jokios naudos ir net nenorėdamas sulaukti padėkos.
Užtat jis atnešė stebuklą į daugybės sergančių vaikų širdeles.
Paskaičiau, ir taip gera širdyje paliko. O, kad daugiau tokių nuostabių žmonių būtų.

Auksinė savaitės blykstė.;D

Taigi, palydint praėjusią savaitę, nusprendžiau "įteikti" po auksinę savaitęs blykstę nusipelniusiems įvykiams. ;DDD

Juokingiausia savaitės akimirka:

• Klasiokas atsiunčia slaptas kito mano klasioko nuotraukas, kuriose jis... em... įdomiose pozose. ;DD Teko pasijuokti iki ašarų.

Mieliausia savaitės akimirka:

• Kas gali būti geriau už šiltą draugo apkabinimą? ;D

Pikčiausia savaitės akimirka:

• rasti kvaili laiškai ir niekinga ašara-išdavikė.

Liūdniausia savaitės akimirka:

• Ji sapnavo mamą.

Labiausiai nuotaiką pakėlusi akimirka:

• Geras pažymys iš fizikos. Jūs nė nenutuokiat, kaip man ati buvo svarbu.;DD

Geriausias mokytojo komentaras:

• skirtas mano klasiokei, pamokoje sėdinčiai su šaliku: "Kitą kartą ateik su kailiniais ir pasidaryk medinę kortelę su užrašu "aš čiukčė". :DD Mūsų fizikas kiečiausias ;D

Šilčiausia savaitės akimirka:

• beprotiškai linksmas mūsų su drauge pokalbis naktį ant beprotiškai šalto asfalto. Ech, paskui mano užpakalis buvo kaip ledo gabalas.;DD

Optimizmo suteikianti akimirka:

• mąstymas apie Kalėdas.;D

Keisčiausias savaitės įvykis:

• netikėtas draugės šuolis į smirdantį krūmą ;DDD

Baisiausia savaitės akimirka:

• kai vakare msu su drauge kažkas vijosi ;DDD Vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo mano sesuo, bet baimes buvo pilnos kelnės. Įsivaizduok - kažkas eina iš paskos nuo pat vieno senio namų. Mes spratinam žingsnį, ir jis spartina. Slepiasi už medžių važiuojant mašinoms. Mes imam bėgt, ir jis ima. Negi nebūtumet išsigandę? ;DDD

Tiek nominacijų šiam kartui. Buvo sunki, bet kartu ir maloni savaitė.

Stiklinė spalvų karčioje kasdienybėje.

Iš tiesų, tiek praėjusi, tiek ateinanti savaitės beprotiškai apkrautos darbais. Dabar, rašydama blogan, vogiu minutes nuo savo rašomo referato apie uraganus. Labai daug visko šiandien turiu padaryti, nes antradienį bus ekskursija, kuri truks visą dieną, tad ši dienelė iš mano darbų kalendoriaus išsitrins.
Negaliu skųstis, kad nelieka laiko savoms reikmėms - ne, jo visada randu savo lankomiems forumams, blogams, istorijoms. O ir mano storasis sąsiuvinys su užrašais vis pilnėja ir puošiasi ryškiausiomis splavomis bei paveikslėliais.
Žinot ką?
Kątik atbėgo klykdama sesuo ir liepė pažiūrėti pro langą.
Vaivorykštė.
Tokia nuostabi ir spalvota kaip gyvenimas - šovė mano kvailon galvon.
Iš tiesų, įrašui turėjau kitą mintį, bet nusprendžiau sudaryti savo spalvų reikšmių sąrašą.

• mėlyna - liūdna, liūdna, liūdna.
• žydra - skraidau padebesiais.
• geltona - linksma, linksma, linksma.
• orandžinė - šėlstam!
• violetinė - pavargau.
• žalia - pilna jėgų.
• juoda - susinervinau.
• pilka - būna ir geriau.
• raudona - o ne, jis mano mintyse!
• smėlio spalva - eilinė diena.
• ruda - trūksta lasivės.
• balta - protas skaidrus.
• rožinė - laiminga. [nors šiaip nekenčiu šitos spalvos].
• šviesiai žalia - pilna optimizmo.

Šiandien mano gyvenimą valdo violetinė spalva, tačiau joje galima aptikti baltų ir šviesiai žalių spalvų atspalvių.

O kokia spalva nuspalvino Tavo dieną?

Mano skaudi patirtis.

Tai va, arbatos forume berašydama į dienoraštį prisiminiau vieną liūdną, rugsėjį vykusią istoriją.

O buvo taip...

Mnao ir dviejų mano klasiokių ginčas su keturiom klasiokėm prasidėjo nuo to, kad pasakėm, jog nebegalim pakęsti rūkalų smarvės.

Jos iš kito kaimo, tik mokosi mūsų mokykloje. Rūko kiekvieną pertrauką, ateina į mokyklą "pagiriotos", labai prastai lanko.

Taip, jos tikros skandalistės, nuolat įsivelia į barnius, yra neišskiriamos ir nemėgstamos visos mokyklos.

Taigi, po mūsų replikos prasidėjo barniai. Mums praeinant pro šoną, jos mus užgauliodavo, stumdydavo, grasindavo.

Mes teisiog jas ignoravom, o mokykla, kuri palaikė mus, atsikirsdavo joms.

Mes trys tiesiog nenorėjom nusileisti iki tų panelių lygio, todėl nieko nedarėm. Kol nesužinjom, kad jos nuėjo pas direktorę ir pripūtė jai arabų.

Mūsų direktorė labai jau minkšta - susigraudino ir iškart mus pasikvietė. Žinot ką ten sužinojau?

Kad mes jas persekiojam, grasinam, neleidžiam praeit, tyčiojamės, vadinam adaptuotom... Atseit mes net pilną autobusų stotelę apie jas prirašinėjom ir jos dabar išeis iš mokyklos.

Žinojom, kad čia melas, bjaurus melas. O direktorė šventai tikėjom. Žinojom, kad pagrasinimas jog išeis iš mokyklos - tik triukas.

Mes trys turėjom rašyti pasiaiškinimus.

Parašiau vuiską taip, kaip yra, o direktorė vėl skaitė mums pamokslą už tokį "įžūlų melą". Man buvo šlykštu. Dėl direktorės ir dėl visko. Kad ji tiki. Kad pavaduotoja, kaip jau minėjau arbatos forume, mano teta, pažįstanti mane nuo kudikystės tiki.

Verkiau ir verkiau. Laimei, šalia buvo Jis, ir sugebėjo mane prablaškyti ir paguosti.

Savo gimtadienio dieną grįžau apsiverkusi, maža to, sužinojau, kad direktorė nori mūsų svarstymo. To tai jau buvo perdaug.

Mama, tos pačios mokyklos mokytoja, mane palaikė ir tikėjo - juk ji ne akla, kaip direktorė, žino, kaip viskas yra. Ir kiti mokytojai mus palaikė, juk mes geros mokinės, gerai lankom ir panašiai, o jos neišlipa iš trejetų ir yra akiplėšos.

Deja, direktorė su pavaduotoja buvo aklos.

Pasakė mums, kad neturim teisė skųstis nei dėl savo klasiokų rūkymo nei dėl elgesio - atseit čia ne mūsų ir ne mokyklos reikalas.

Neteisinga, ką? Išeina taip, kad jos gali rūkyti mokyklos teritorijoje, mus persekioti ir etc., ir vistiek bus aukomis?

Deja. Valdžia buvo akla.

Svarstymas taip ir neįvyko, kitų mokytojų dėka, bet direktorė dar ne kart mums pamokslus prieš visus rėžė.

Mane siaubingai įskaudino jos žodžiai.

Į tokį mėšlą papuoliau pirmą kartą.

Praėjo jau kone du mėnesiai, bet vis dar skaudu.

Jos taip ir mokosi mūsų mokykloje ir vis dar tokios pat skandalistės kaip anksčiau, tik dabar visa mokykla nekenčia direktorės.

Ir štai, dar ir dabar prisimenant visa drebu.

Iš pykčio ir neteisybės.

Ačiū visiems draugams ir mokytojams, kurie mus palaikė, nes jų dėka aš vis dar sveiko proto.

Iš ko susideda gyvenimas?

Toks klausimas man kilo einant iš mokyklos namo, kai džiaugiausi penktadieniu ir draugija, o mintyse jau kūriau planus savaitgaliui.
Gyvenimas susideda iš akimirkų – kartais jos būna nepaprastos, kartais nemalionios, kartais tokios, kurias norisi pamiršti, o kartais ypatingos, tokios, kad nenori, jog jos baigtųsi.
Daugiau ar mažiau, mes visada prisidedame prie tų akimirkų kūrimo. Aišku, ne visada mes nulemiame savo gyvenimus, yra kažkas, kas reguliuoja viską iš viršaus ir sprendžia, kada mylimiems žmonėms ateina laikas palikti šį pasaulį... Bet tai ne priežastis viskuo nusivilti. Gyvenimas – ištisa paieška, kurioje mes randame sau artimų sielų, draugų ar mylimųjų, ir leidžiame jiems prisiliesti prie mūsų gyvenimų. Vieni ateina ir dingtsa, o kitus branginame amžinai. Kartais net svetimas žmogus gali pasukti tavo gyvenimą visai kita linkme, nei tu tikėjaisi. Niekada nebūna vien juoda ar balta, gyvenimas pilnas susimaišusių pilkšvų atspalvių, kurie kartais nušvinta pačiomis ryškiausiomis ir gražiausiomis spalvomis. Svarbiausia visada tikėti šviesa ir nepasiduoti tamsai, mokėti laiku nusivalyti ašaras ir žvelgti į ateitį.
O ji, jei tik to norėsi ir stengsies, bus šviesi.
Tik nebijok bandyti ir rizikuoti, gyvenimas pilnas ne tik pakilimų, bet ir nuosmukių, tačiau jei nėbūsi patyręs nuoskaudų, ar sugebėsi vertinti laimę taip, kaip ji to verta?

Kas aš esu?

Pratimas, kurį reikėjo atlikti per etiką.

• dukra
• anūkė
• proanūkė
• sesuo
• teta
• pusseserė
• draugė
• mergina
• blogerė
• TV žiūrovė
• Hauso fanė
• Bloomo fanė
• Žalgirio antifanė
• bloga fizikė
• bloga chemikė
• konkursų dalyvė
• mergina, mylinti fotografiją
• ne vegetarė
• klasiokė
• klausytoja
• pirkėja
• optimistė [bent jau kartais]
• pasivaikščiojimų fanė
• skaitytoja
• laiškų rašytoja
• šuns sąvininkė
• mergina, mėgstanti vaikščioti lyjant
• mergina, kuri nemėgsta Dariaus

If I were a boy.

Klausausi dabar šitos Beyonces dainos ir mąstau.
Ne, mano apmąstymai su daina visiškai nesusiję.
Vakar man buvo kūrybinga diena ir parašiau tris lapus savo istorijos.
Mokiausi anglų ir fiziką. Už fiziką gavau 10, nors tikrai nemaniau, kad man pavyks. Aš nė keturių nesitikėjau.
Anglų pavyko ne taip gerai, manau. Viską sugadino žinia, kad ryt nebus Hauso, ir vėl dėl Žalgirio. Aišku, lengviausia man ieškoti kaltų, nes iš tiesų tai pati galėjau labiau pasimokyti. Ech, geriausiu atveju gausiu devynis.
Draugė gavo mūsų [mano ir dar vienos "blogiukės"] siuntinį, kurį užsakėme per gaukdykai.lt. Ou jė, katalogas nėščiosioms ir rinkinėlis kūdikiui.
Ji pasiuto...;DDD
Aišku, suprato mūsų pokštą ir atleido. Ir pažadėjo užsakyti mums vyriškų Tena. ;DDD
Dabar turėčiau daryti maršruto planą integruotosioms technologijoms, bet ne, rašau blogan. ;D Ir tas įrašas šiandien nuobodokas, nes diena ne viena maloniausių. Ryt rašom iš literatūros, tad teks keliauti gilintis į "Tradicija ir invidualumas" skyrių.
Šiandien šv. Martyno diena, paskutinė rudens šventė, pasak kalendoriaus.
Hm, kas buvo šv. Martynas?
Tiesa. Pasidalinsiu mūsų mylimo fizikos mokytojo išmintimi. Šiandien, kai prieš testą kartojausi, jis pasakė - ne laikas šunis lakint, kai į medžioklę reikia.
Ką gi, naudosiuosi jo išmintim ir dabar, ir lėksiu mokytis, kad vėliau taip nebūtų, jei supratot, ką noriu pasakyt, nes šiandien mano mintys labai padrikos.
Čiao, amigos.

Ji sapnavo mamą.

Man šiandien sunki diena.
Ji sapnavo mamą. Pasakojo man verkdama.
Radau Jos senus spalvotus laiškus.
Juose Ji Ją mini.
Skaudu.
Jis sako - šis skausmas ne tavo.
O kaip galima būt abejingai, kai taip kenčia tavo geriausia draugė?
Praėjo pusė metų.
Man sunku pagalvot, kaip Ji jausis per Kalėdas.
O kaip gali jaustis žmogus, per metus netekęs trijų sau artimiausių žmonių?

Nekenčiu sekmadienų.

<...> all I want to do

Is be more like me and be less like you.

Nemėgstu sekmadienių, kai žinai, kad artėja įtemta savaitė. O ateinanti savaitė bus be proto sunki. Rašysim daug kontrolinių, o labiausiai bijau fizikos. Nesuprantu nieko. Visiškai.

Parduotuvėse jau prasidėjo Kalėdų karštinė. Visi sako - "per anksti". Aš sakau - "pagaliau". Yra ko laukti, o tada ir gyvenimas lengviau einasi. Aišku, Kalėdos parduotuvėse kiek per daug sumaterializuotos, bet man vistiek džiugu, kad jau greit užlies ta nuostabi atmosfera... Tuoj ateis gruodis, puošiu kambarį, pirksiu atvirutes, rašysiu sveikinimus, pakuosiu dovanas, klausysiuos "Last Christmas" ir šypsosiuos, šypsosiuos, šypsosiuos.

Nieko gero nenuveikiau per savaitgalį. Net nebaigiau skaityti "Nereikalingų žmonių". Parašiau tik dvi naujas istorijos dalis, kurios jau guli forume. Dar sukarpiau seną antino Donaldo žurnalą, ir priklijavau keletą paveiksėlių savo storąjame sąsiuvinyje. Jis atrodo daug nuotaikingiau.

Bent jau pailsėjau. Bet tikrai nesu visiškai pasiruošusi iškęsti artėjančią savaitę.

Baltoji arbata.

Dabar ji garuoja ant mano stalo.
Kamuoja keistos mintys - kas manęs laukia ateityje?
Ar po dešimt metų aš dar rašysiu blogą?
Ar po dvidešimt jį dar atsiminsiu?
Ar po trisdešimt iš vis dar egzistuosiu?
Niekada negali žinoti, kaip susiklostys gyvenimas. Tiek visko jau atsitiko, ir dar tiek visko atsitiks.
Man taip liūdna, kad dabar, kai aš ramiai sėdžiu prie kompiuterio, gurkšnodama arbatą, kažkur Afrikoje vaikai miršta iš bado, kažkur dega kažkieno namai, kažkur žmonės kovoja už gyvybę, kažkur kažkas skęsta vandenyne, kažkas gedi šalia mylimo žmogaus kapo, kažkas meldžiasi Dievui ir prašo atleidimo už pertrenktus žmones, kažkas bėga nuo karo baisumų, kažkas maldauja pasigailėti, o kažkas mąsto, kur teks miegoti šiąnkat.
Visur tiek daug neteisybės.
Ir taip sunku su tuo kovoti.

"Aš Jus mylėjau"...

..sako rusų poetas Puškinas.
Iš tiesų, man šie žodžiai iš vienos pusės visai tinka.
Bet šiandien aš nenusiteikus gvildenti temų, kurios man vis dar palikę atvirą žaizdą.
Tiesiog mokausi šį eilėraštį, ir jis neišeina man iš galvos.
Ši savaitė man tokia sunki... Ir taip lėtai slenka... Pamokos, atrodo, trunka metų metus... O kaip nusivyliau, kai sužinojau, kad šiandien nerodys Hauso :O Vis per tą krepšinį. Taip, man jis patinka, bet ne tada, kai žaidžia Žalgiris... Tiesiog man nepatinka ši komanda. Na, visos tradicijos, tai sena komanda ir pan., bet...
O LTU rinktinę dievinu. Ypač Kleizą ir Jasikevičių <3
Nesitikiu, kad šis įrašas bus įdomus. Tiesiog šiuo metu man labai neįdomu gyventi... Būtent šiuo metu, šią minutę.
Aišku, gyvenimas niekada neatsibos, ir aš jį myliu, bet dabar tiesiog kažkur nukišau savo gerą nuotaiką ir džiūgavimus, kurie visus nervina :P
Ten pat, ko gero, pasiliko ir mano kūrybingumas.
Ech, iš visos širdies tikiu, kad penktadienį visa tai grįš. Kaip laukiu penktadienio... Pavargau. Šiandien buvo tokia sunki diena... Iki trijų - pamokose, vėliau - šis tas dėl savivaldos. Grįžau po keturių, tiesa, man patiko draugija, su kuria ėjau namo, bet vistiek...
Tikiuos šis pesimizmas neužsibus ilgam. ;D

Balta mišrainė baigėsi.

Taigi, o tai reiškia, kad baigėsi ir šventės.
Mat visada per jas taisom baltą mišrainę, kuria vaišinam gimines. O jų būna pilni namai...
Su šventėmis, jei taip galima vadinti Visų Šventų dieną ir Vėlines, baigėsi ir atostogos.
Nieko nepadarysi, yra kaip yra. Metas pradėti su nekantrumu laukti Kalėdų.
O jų atmosfera mane taip žavi!
Tas šventinis laukimas, tas ruošimasis, vainikas ant durų, Kalėdų eglutė, šypsenos veiduose... Labai mėgstu ruošti dovanas - pirkti ar gaminti, kaip pernai dariau iš vilnos - mėgstu jas pakuoti, perrišinėti kaspinėlius... Tai tokios dienos, kai sunku nesišypsoti.
Aš suprantu žmones, kurie neina į bažnyčią paprastomis dienomis, bet nesuprantu tų, kurie pamiršta bažnyčią ir per Kalėdas.
Juk tai - ne Kalėdų senelio šventė, visko ištakos - bažnyčia ir Dievas.
Aišku, pati nesu giliai tikinti, bet Kalėdos man - šventas reikalas.
Svarbiausia per Kalėdas man yra pabūti su artimaisiais, su draugais, dovanoti džiaugsmą, pasilinksminti... Nesakau, kad man nereikia dovanų. :)
Tačiau svarbu nepamiršti ir tikrųjų ištakų.
Visuomet puošiu kambarį per Kalėdas. Ir tegu juokias draugės, tegu sako, kad lemputės ant lango kvaila, man taip neatrodo. Kalėdinė atmosfera, muzika, šeima ir draugai - ech, kaip laukiu to laiko...<3

In memorian, arba - memento more.

Šiandien kėliausi anksti ir ėjau į bažnyčią.

Iš tiesų, man labai patiko kunigo pamokslas.

Vėliau ėjome į kapines ir uždėgeme žvakutes ant mano senelio ir prosenelių kapų. Kapinėse tiek daug žmonių, visi dega žvakutes, kalbasi... Tai labai gražus ritualas. Bet baisu pagalvoti, kad visi žmonės čia lanko kažką artimo - kas žmoną, kas vyrą, kas vaiką, kas tėvus... Visi jie kažko neteko. Visiems jiems teko išgyventi tą siaubingą netektį, tą bjaurų jausmą, kai žinai, kad daugiau neišgirsi jo ar jos juoko, nepamatysi jo ateinančio, daugiau niekada jo neapkabinsi...

Aš nekenčiu laidotuvių. Ir ypač kai žmonės fotografuojasi prie atviro karsto.

Aš manau, kad reikia prisiminti tai, kas gera, o to, kas bloga - ne. Aišku, iš savo gyvenimo skausmo neištrinsi, o jeigu nepatirtum jo, nemokėtum vertinti laimės, tačiau laidotuvių nuotraukos - bjaurus materialus prisiminimas.

Prisimenu, kai mane vertė fotografuotis per prosenelio laidotuves... Man buvo skaudu, aš negalėjau to daryti. Seneliai mane privertė, bet kaip gyva niekada nežiūrėsiu į tą nuotrauką - į užfiksuotą siaubingą akimirką, kai mano prisenelė, apkabinusi savo šaltą vyro ranką verkia, o mano, tada dar jaunesnės mergaitės veidu teko didžiulės ir karčios ašaros.

Daugiau niekada nesifotografuosiu per laidotuves, niekada.

Negaliu nepaminėti, koks nuostabus buvo mano prosenelis. Atrodė, gyvens ir juokins visus dar šimtą metų... Gal taip ir būtų buvę, jei ne bjauri, netikėtai užklupusi liga.

O štai savo senelio aš nė nepažinojau. Mano tėtis jo neteko būdamas aštuoniolikos. Visi pasakoja, koks nuostabus jis buvo žmogus. Kaip būtų mylėjęs mus, savo anūkes ir anūkus, kaip būtų lepinęs. Kaip jis laukė savo pirmojo anūko, mano tetos sūnaus, bet juo pasidžiaugė vos porą metų...

Aš dažnai nuklystu mintimis į tą laiką, kuris neegzistuoja, ir galvoju, kas būtų jeigu būtų? Koks būtų mano senelis?

Kasdien susitinku su savo drauge, kuri 2008 metais neteko dėdės, mamos ir močiutės.

Iš tiesų, jos ašaros tiesiog raižo mano sielą. Pats baisiausias jausmas, kai matai savo geriausią draugę klupančią prie karsto ir upeliais liejančią ašaras. Ir dabar man sunku rašyti neapsiverkus. Tai viena skausmingiausių patirčių mano gyvenime.

Širdis atsigauna žiūrint į tai, kaip ji kabinasi iš to ašarų liūno. Darau, ką galiu. Prisimenu, kai pirmą kart pamačiau ją po mamos laidotuvių, puoliau į glėbį ir verkiau nesustodama. Kaip ir ji. Tai buvo vienintelė akimirka, kai parodžiau jai savo ašaras. Žinau, kad jai daug labiau manęs reikia kaip tvirtos ir linksmos draugės...

Netektis - didžiausias skausmas.

Net jei artimųjų netekai ne tu, o tavo geriausias draugas ar pažįstamas. Baisu pagalvoti apie kitų kančias.

O tokią dieną, kai visi eina į kapines, neša gėles ir masiškai dega žvakutes, sunku nepagalvoti apie visus, kurių netekai.

Ir į galvą lenda vienos girdėtos dainos žodžiai - mes tik dulkės dulkėtos.