ir kodėl aš nemėgstu kengūrų.

03-19, Mergelė.Viena iš tų dienų, kai gali nutikti bet kas. Neužsiimkite ilgalaikiais darbais, reikalaujančiais daug pastangų. Daugių daugiausia galima perstumti iš vienos vietos į kitą keletą baldų.

Taigi, sveiki visi, su jumis ir vėl aš - tam pačiam internete, tam pačiam bloge, tose pačiose spalvose ir tam pačiam kontekste.
O šiandien diena taip smagiai sušikta.
Ryte nubudau susiraukusi; baisiai susiraukusi. Mat vos pramerkus aksi pažvelgiau pro langą ir pamačiau drimbant šlykštų, baltą, šaltą daiktą - pavasarinį sniegą. Fūūū. O dar ta kengūra... Nu žinot, užduotys tai viau visai buvo. Susėdom su Toma. Sprendžiam ir juokiamės, sprendžiam ir juokiamės. Aš jai - "užsičiaupk", ji man - "pažiūrėk, ką parašiau". Pasuku akis į jos juodraštį, o ten didelėm, gražiom raidėm išpaišyta "Tavasis gražus ir kai sprendžia". Aš baksteliu jai smailiu pieštuku ir atkišu savo juodraštį. Didelėm, pilkom, "Kengūros" pieštuko raidėm išvedžiota - DEPECHE MODE. Nieko nuostabaus, kad menkai ką tespėjau. Šiaip, buvo smagiai. Vėliau rašiau literatūros kontrą. Istorinė literatūra, tiksliau, kaip istorinsi laikas ją įtakojo - rezistentų, tremtinių, ir išeivių. Reikia pripažinti, kad man baisiai graži Icchoko Mero kūryba. Ir dar tokia sukrečianti ir griebanti už širdies. Ir už pilvo, nes nuo literatūros ši kūno dalis nedavė ramybės ir vis dar neduoda iki dabar - po galais, kaip skauda. O dar septynetas iš informatikos.
Grįžus bėgom nulėkiau prie savo muzikos grotuvo [man kažkaip negražiai sakmba muzikinis centras] ir įsijungiau Walking in my shoes. Laimei, po sesės įvykdytos kompo "revoliucijos" išsaugojau kelias dainas, be to, Sandra man atsiuntė ir pirmuosius du Depešų albumus, tačiau tenka pripažinti, kad jų albumai " A broken frame" ir "Speak&Spell" man niekad nepatiks taip, kaip patinka, pavyzdžiui, dainos iš "Playing the angel" arba "Songs of faith and devolution", nes pastarųjų dainos tokios gilios, tamsesnės ir, kas svarbiausia - išsiskiriančios. Mama konstatavo faktą, kad išprotėjau. Tiesiog sutapo, kad tada, kai ji mane girdėjo kalbančią mokykloje ir kai girdėjo namie, aš pasakojau jų biografiją sesei, vėliau Tomai, be to, kaskart, įėjus į kambarį, ji juos išgirsta. O man taip gera vartoti šį narkotiką, kaip su Sandra nusprendėm kažkada - Depešus. Ir Dave nuotrauka dabar jau mano penale, ir aš nuolat galiu į ją pasižiūrėt.
Vakar žiūrėjau [ tiksliau girdėjau, nes sėdėjau prie kompo] kažkokią durną laidą su Jaunium, kad atseit mokytojai sumušo mokinius ir etc. Varge, kaip nekenčiu tokių laidų. Galbūt todėl, kad mano mama - mokytoja, aš pastarųjų pusę taip dažnai palaikau. Aišku, gal pasitaiko vienas kitas nesveikas mokytojas - bet išpūst tokį reikalą iki begalybės kaip ten ir taip pamokslaut ir tokiu balseliu kreiptis į žmones - fu.
O dabar turiu eit, nes mamai pažadėjau su ja pasivaikščiot.
Depeche Mode - In your room.
Ir dar -
I'll be back.