Šiandien kėliausi anksti ir ėjau į bažnyčią.
Iš tiesų, man labai patiko kunigo pamokslas.
Vėliau ėjome į kapines ir uždėgeme žvakutes ant mano senelio ir prosenelių kapų. Kapinėse tiek daug žmonių, visi dega žvakutes, kalbasi... Tai labai gražus ritualas. Bet baisu pagalvoti, kad visi žmonės čia lanko kažką artimo - kas žmoną, kas vyrą, kas vaiką, kas tėvus... Visi jie kažko neteko. Visiems jiems teko išgyventi tą siaubingą netektį, tą bjaurų jausmą, kai žinai, kad daugiau neišgirsi jo ar jos juoko, nepamatysi jo ateinančio, daugiau niekada jo neapkabinsi...
Aš nekenčiu laidotuvių. Ir ypač kai žmonės fotografuojasi prie atviro karsto.
Aš manau, kad reikia prisiminti tai, kas gera, o to, kas bloga - ne. Aišku, iš savo gyvenimo skausmo neištrinsi, o jeigu nepatirtum jo, nemokėtum vertinti laimės, tačiau laidotuvių nuotraukos - bjaurus materialus prisiminimas.
Prisimenu, kai mane vertė fotografuotis per prosenelio laidotuves... Man buvo skaudu, aš negalėjau to daryti. Seneliai mane privertė, bet kaip gyva niekada nežiūrėsiu į tą nuotrauką - į užfiksuotą siaubingą akimirką, kai mano prisenelė, apkabinusi savo šaltą vyro ranką verkia, o mano, tada dar jaunesnės mergaitės veidu teko didžiulės ir karčios ašaros.
Daugiau niekada nesifotografuosiu per laidotuves, niekada.
Negaliu nepaminėti, koks nuostabus buvo mano prosenelis. Atrodė, gyvens ir juokins visus dar šimtą metų... Gal taip ir būtų buvę, jei ne bjauri, netikėtai užklupusi liga.
O štai savo senelio aš nė nepažinojau. Mano tėtis jo neteko būdamas aštuoniolikos. Visi pasakoja, koks nuostabus jis buvo žmogus. Kaip būtų mylėjęs mus, savo anūkes ir anūkus, kaip būtų lepinęs. Kaip jis laukė savo pirmojo anūko, mano tetos sūnaus, bet juo pasidžiaugė vos porą metų...
Aš dažnai nuklystu mintimis į tą laiką, kuris neegzistuoja, ir galvoju, kas būtų jeigu būtų? Koks būtų mano senelis?
Kasdien susitinku su savo drauge, kuri 2008 metais neteko dėdės, mamos ir močiutės.
Iš tiesų, jos ašaros tiesiog raižo mano sielą. Pats baisiausias jausmas, kai matai savo geriausią draugę klupančią prie karsto ir upeliais liejančią ašaras. Ir dabar man sunku rašyti neapsiverkus. Tai viena skausmingiausių patirčių mano gyvenime.
Širdis atsigauna žiūrint į tai, kaip ji kabinasi iš to ašarų liūno. Darau, ką galiu. Prisimenu, kai pirmą kart pamačiau ją po mamos laidotuvių, puoliau į glėbį ir verkiau nesustodama. Kaip ir ji. Tai buvo vienintelė akimirka, kai parodžiau jai savo ašaras. Žinau, kad jai daug labiau manęs reikia kaip tvirtos ir linksmos draugės...
Netektis - didžiausias skausmas.
Net jei artimųjų netekai ne tu, o tavo geriausias draugas ar pažįstamas. Baisu pagalvoti apie kitų kančias.
O tokią dieną, kai visi eina į kapines, neša gėles ir masiškai dega žvakutes, sunku nepagalvoti apie visus, kurių netekai.
Ir į galvą lenda vienos girdėtos dainos žodžiai - mes tik dulkės dulkėtos.
5 pumpuras (-ai):
patiko tavo įrašas.
prie dėdės kapo, kurio netekome prieš 5 mėnesius verkiau.
suprantamas tas visas artimo žmogaus netekimas. ir tie visi žodžiai čia dar labiau spaudžia širdį..
Suprantu... Man visada sunku prisiminus žmones, kurių netekau.
Žinai, tik perskaičius šį įrašą pagalvojau, kad išties tu patinki man. Parašyta taip šiltai ir nuoošidžiai.
Dėkui. :)
gražu. na, o iš kokios dainos žodžiai?
Rašyti komentarą