Apmąstymų laikas.

Paskutiniu metu labai daug mąstau - per pamokas, po jų, besijuokdama su draugėmis, plepėdama skype, skaitinėdama forumuose... Mąstau ne apie tai, apie ką reikia.
Mąstau, kaip man pasielgti. Jaučiuosi kaip tarp Scilės ir Chabridės - bijau užbaikti ir viską pamiršti, bijau vėl pasiduoti jausmams.
Kaip man pasielgti?
Viena draugė liepia jį pamiršti, kita - pasiduoti ir vėl bandyti.
Kaip man pasielgti?
Žinau, kad turiu apsispręsti pati ir klausyti širdies.
Jaučiuosi kaip graikų mitologinis herojus Tantalas, kurio tikslas buvo taip arti, o jis negalėjo jo pasiekti.
Nežinote mito apie Tantalą?
Užrūstinęs dievus jis buvo įmerktas į vandenį iki kaklo, o virš jo galvos kabėgo vynuogės. Jis negalėjo pajudėti; negalėjo atsigerti; negalėjo valgyti. Kaip minėjau, tikslas buvo taip arti, o jis negalėjo jo pasiekti. Buvo pasmerktas amžinai kentėti badą ir troškulį ir niekada nemirti.
Vieną dieną manau, kad turiu pasielgti vienaip, kitą - kad kitaip... Juolab, kad visiškai nesuprantu, kas jo galvoje.
Norėčiau, kad viskas paprasčiau.
O, kiek esu padariusi klaidų, kiek savo poelgių gailiuosi... Gal viskas būtų buvę susiklostę kitaip...
Gal?
Gal aš tiesiog nemoku mylėti?
Viskas taip painu, tarsi Gordijaus mazgu surišta.
Šiaip ar taip, jis valdo mano mintis.
Jo tėtis vis dar vadina mane marčia... Anksčiau būdavo juokinga, bet dabar šis žodis siaubingai mane skaudina.
Tarsi priekaištas, kad viskas susiklostė kitaip...
Tikiuosi, viskas bus gerai.
Su juo ar be jo, turiu pagaliau nustoti taip gyventi. Paskendusi apmąstymuose...
Nors iš šalies taip neatrodo.
Moku apsimesti.

P.S. Tūrbūt pastebėjote, kad įrašas pilnas mitologinių nukrypimų... Tiesiog mokausi literatūros epochų testui, mitologinius posakius. :D O jų yra tikrai gražių.