...parašyta pagal užsakymą...
Ypatinga dovana
Sutikau jį visiškai netikėtai. Žavus tamsiaplaukis įsiveržė į mano pasaulį ir jį visą supurtė. Vos pažvelgus į jo akis žemė ėmė slysti iš po kojų...
Pamenu, buvo ruduo.Auksiniai lapai, einant mišku, švelniai čežėjo man po kojomis, į pietų pusę skrido paukščiai... Ėjau prie upės, į savos laptą vietą miške, kurion keliaudavau visada, kai kas nors spausdavo širdį. Tai buvo mano vieta, apie kurią niekas nežinojo...
Bent aš taip maniau...
Nustebau pamačiusi rudeniniame purve įspaustas svetimas pėdas, ir, tarsi mažas, įbaugintas žvėrelis, sustingau vietoje, nes prie upės, prie mano mažosios svajonių laivų įlankėlės, pamačiau sėdintį man visiškai nepažįstamą jaunuolį. Kaip gražiai jis atrodė! Aukštas, tvirto sudėjimo... Stovėjau ir gėrėjausi, kol netikėtai jis atsisuko ir pažvelgė tiesiai į žalias mano akis. Vaikinas atsistojo ir palengva artėjo link manęs. Stovėjau išsiviepusi lyg kvailė, negalėdama nuleisti akių nuo jo tobulo veido ir vėjyje besiplaikstančių plaukų.
-Gedas,-ištiesė man ranką nepažįstamasis.
-Aušra,-pralemenau.
-Ar nepavojinga tokio grožio panelei vienai vaikščioti miške?
Mano skruostai paraudo, bet ne nuo geliančio šalčio, o nuo staiga užplūdusios vidinės šilumos.
-Čia retai kas užsuka,-pasakiau.
Gretai mes įsikalbėjome, ir pajutau, kad šiam, tai staiga į mano gyvenimą įsibrovusiam vaikinui, galiu sakyti viską. Nė nepastebėjau, kaip staiga sutemo, nors mano mintyse, o ypač širdyje, buvo šviesu šviesu. Mums lendant iš miško, danguje sumirgėjo pirmosios žvaigždės.
-Žiūrėk,-tarė jis,-ten amno žvaigždė!
Nusijuokiau. Kur matyta, kad vaikinas stebėtų žvaigždes? Tikras romantikas... Merginų svajonė...
-O aš savo žvaigždės neturiu,-atsakiau jam.
-Tikrai? Tuomet dovanoju tau savąją. Ji pati ryškiausia ir gražiausia, tokia, kaip tu.
Nežinau, kodėl, bet tą akimirką, valdoma nepaprasto švelnumo, pasitiebiau ir pakštelėjau jam į skuostą. Jis stovėjo kiek sutrikęs, spaudė mano šaltą ranką savo delnuose, ir, nieko nepasakęs, nuėjo.
Kelias savaites po to vaikščiojau kaip apmirus – ar gali būti, kad jį pamilau? Tą, visiškai man svetimą vaikiną, su kuriuo bendravau vos pusdienį, tą, kuris paliko mane stovėti šaltyje rėkiančia širdim?
Tą, kuris dovanojo man savo žvaigždę?
Pažvelgiau pro langą. Ji švytėjo danguje užgoždama visus likusius dangaus kūnus. Pamąsčiusi supratau, kad gauta iš jo dovana kur kas vertingesnė. Jis, pats to nesuprasdamas, dovanojo mano sielai šilumą ir pilnatvę. Kaskart, prisiminus jį, kažkas verčia mane šypsotis. Nors jaučiuosi ir elgiuosi tarsi užhipnotizuota to, aks įvyko, esu laiminga. Aptikau jausmus, kurių anksčiau nepažinau..
Praėjus keliems mėnesiams, aš vėl ryžausi nueiti prie upės.
Ir, ką jūs manote?
Ten, su plačia šypsena veide, stovėjo Gedas. Jis atsiduso ir tarė:
-Laukiau tavęs čia kasdien. Pagaliau, pagaliau tu atėjai!
Sutikau jį visiškai netikėtai. Žavus tamsiaplaukis įsiveržė į mano pasaulį ir jį visą supurtė. Vos pažvelgus į jo akis žemė ėmė slysti iš po kojų...
Pamenu, buvo ruduo.Auksiniai lapai, einant mišku, švelniai čežėjo man po kojomis, į pietų pusę skrido paukščiai... Ėjau prie upės, į savos laptą vietą miške, kurion keliaudavau visada, kai kas nors spausdavo širdį. Tai buvo mano vieta, apie kurią niekas nežinojo...
Bent aš taip maniau...
Nustebau pamačiusi rudeniniame purve įspaustas svetimas pėdas, ir, tarsi mažas, įbaugintas žvėrelis, sustingau vietoje, nes prie upės, prie mano mažosios svajonių laivų įlankėlės, pamačiau sėdintį man visiškai nepažįstamą jaunuolį. Kaip gražiai jis atrodė! Aukštas, tvirto sudėjimo... Stovėjau ir gėrėjausi, kol netikėtai jis atsisuko ir pažvelgė tiesiai į žalias mano akis. Vaikinas atsistojo ir palengva artėjo link manęs. Stovėjau išsiviepusi lyg kvailė, negalėdama nuleisti akių nuo jo tobulo veido ir vėjyje besiplaikstančių plaukų.
-Gedas,-ištiesė man ranką nepažįstamasis.
-Aušra,-pralemenau.
-Ar nepavojinga tokio grožio panelei vienai vaikščioti miške?
Mano skruostai paraudo, bet ne nuo geliančio šalčio, o nuo staiga užplūdusios vidinės šilumos.
-Čia retai kas užsuka,-pasakiau.
Gretai mes įsikalbėjome, ir pajutau, kad šiam, tai staiga į mano gyvenimą įsibrovusiam vaikinui, galiu sakyti viską. Nė nepastebėjau, kaip staiga sutemo, nors mano mintyse, o ypač širdyje, buvo šviesu šviesu. Mums lendant iš miško, danguje sumirgėjo pirmosios žvaigždės.
-Žiūrėk,-tarė jis,-ten amno žvaigždė!
Nusijuokiau. Kur matyta, kad vaikinas stebėtų žvaigždes? Tikras romantikas... Merginų svajonė...
-O aš savo žvaigždės neturiu,-atsakiau jam.
-Tikrai? Tuomet dovanoju tau savąją. Ji pati ryškiausia ir gražiausia, tokia, kaip tu.
Nežinau, kodėl, bet tą akimirką, valdoma nepaprasto švelnumo, pasitiebiau ir pakštelėjau jam į skuostą. Jis stovėjo kiek sutrikęs, spaudė mano šaltą ranką savo delnuose, ir, nieko nepasakęs, nuėjo.
Kelias savaites po to vaikščiojau kaip apmirus – ar gali būti, kad jį pamilau? Tą, visiškai man svetimą vaikiną, su kuriuo bendravau vos pusdienį, tą, kuris paliko mane stovėti šaltyje rėkiančia širdim?
Tą, kuris dovanojo man savo žvaigždę?
Pažvelgiau pro langą. Ji švytėjo danguje užgoždama visus likusius dangaus kūnus. Pamąsčiusi supratau, kad gauta iš jo dovana kur kas vertingesnė. Jis, pats to nesuprasdamas, dovanojo mano sielai šilumą ir pilnatvę. Kaskart, prisiminus jį, kažkas verčia mane šypsotis. Nors jaučiuosi ir elgiuosi tarsi užhipnotizuota to, aks įvyko, esu laiminga. Aptikau jausmus, kurių anksčiau nepažinau..
Praėjus keliems mėnesiams, aš vėl ryžausi nueiti prie upės.
Ir, ką jūs manote?
Ten, su plačia šypsena veide, stovėjo Gedas. Jis atsiduso ir tarė:
-Laukiau tavęs čia kasdien. Pagaliau, pagaliau tu atėjai!
0 pumpuras (-ai):
Rašyti komentarą