Dabar ji garuoja ant mano stalo.
Kamuoja keistos mintys - kas manęs laukia ateityje?
Ar po dešimt metų aš dar rašysiu blogą?
Ar po dvidešimt jį dar atsiminsiu?
Ar po trisdešimt iš vis dar egzistuosiu?
Niekada negali žinoti, kaip susiklostys gyvenimas. Tiek visko jau atsitiko, ir dar tiek visko atsitiks.
Man taip liūdna, kad dabar, kai aš ramiai sėdžiu prie kompiuterio, gurkšnodama arbatą, kažkur Afrikoje vaikai miršta iš bado, kažkur dega kažkieno namai, kažkur žmonės kovoja už gyvybę, kažkur kažkas skęsta vandenyne, kažkas gedi šalia mylimo žmogaus kapo, kažkas meldžiasi Dievui ir prašo atleidimo už pertrenktus žmones, kažkas bėga nuo karo baisumų, kažkas maldauja pasigailėti, o kažkas mąsto, kur teks miegoti šiąnkat.
Visur tiek daug neteisybės.
Ir taip sunku su tuo kovoti.
penktadienis, lapkričio 7
Baltoji arbata.
išsprogdino laumė. ties 19:06
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
5 pumpuras (-ai):
Labai jausmingi žodžiai :}*** Net ašara išriedėjo... :]*******************************
Hug.
Aš kartais pagalvoju pie juos.
jap.
man irgi liūdna pasidaro, kai pagalvoji apie tokius žmones. pvz.: "Panelėje" yra straipsnis apie Madagaskarą, kur kasdien miršta apie 82 tūkst. vaikų vien nuo stabligės. O juk Žmonija vaistus nuo šitos ligos išradp prieš 80 metų. Kokia neteisybė. Ir ten tokių nuotraukų įdėta. liūdna.
Aha.
Kartais užplaukia tokios liūdnos mintys.
Nesuprantu, kaip tokiam civilizuotam pasauly dedas tokei dalykai.
O die , kaip dažnai paie tai aš galvoju . Visada mane krato šiurpas , norėčiau būti kempinė ir visą tai sugerti ...
Rašyti komentarą