Vakare.

Taip gera.
Geriu arbatą ir žinau, kad jau nieko svarbaus nereikia padaryt, kad dabar laukia tik laikas savo malonumui ir poilsiui. Kad iškęsiu tas rytojaus penkias pamokas ir mėgausios savaitgaliu.
Ir kad pagaliau ryt pamatysiu "Saulėlydį", bet jau kartojuosi.
Siunčiuosi Muse dainas ir esu tokia išsišiepus, kad net veidas vėl įgavo šiokią tokią spalvą.
Dar prieš pora valandų buvau tokia pikta, bet kai pakalbėjau su savo drauge ir palengvėjo. Gal todėl, kad šiandien, pirmąkart po ilgo tarpo mes pakalbėjom taip nuoširdžiai ir atvirai. Dabar niekas nebeguli ant širdies. Seniai taip bekalbėjom. Tarp mūsų augo barjerai, ir šiandien jie griuvo. Taip lengvai jaučiuosi.
Matyt tikrai reikėjo gerai išsipliurpti.
Ir daug ką permąstyti.
Jaučiuosi kalta.
Nekenčiu šito jausmo. Bet man taip sunku pamiršti žmogų, kuris išdavė ir elgtis su juo lyg niekur nieko. O kai elgiuosi taip, kaip dabar, negailėdama sarkazmo ir ironijos jo adresu, mane slegia sąžinė.
Bet ji slėgtų, jei elgčiausi kaip niekur nieko. Taip, kaip pasielgė jis, nesielgiama.
Juokinga.
Nepagalvokite, kad tai buvo koks man svarbus asmuo. Ne, visai ne.
Kaip būtų gera, jei būtų pavasaris.
Man šitoks oras įvarys depersiją. Nei normalios žiemos, nei šiaip normalaus oro.
O ranka beveik sugijo.
Nekenčiu ledo.
Bet mėgstu tokius ilgus, šiltus vakarus su puodeliu ir muzika, muzika, kuri suteikia tokį puikų foną mano nuotaikai.