Darbo savaitei persiritant į antrą pusę - su menku politikos prieskoniu

Tai vat...
Šiandien diena buvo ne iš maloniųjų. Kaip ir savaitė.
Kaip ir visas mėnuo.
Kontrai, testai, kitas šlamštas - nervina.
Be to, bijau, kad vienąkart truks kantrybė su kvaila klasioke.
O dar Vatikanas Obamą pasmerkė.
Už tai, kad suteikė finansavimą šeimos planavimo klinikoms - jei kas nežinot, nes tai kokio pirmadieno/sekmadienio įvykis.
Tai va, aš niekada nebuvau už abortus, bet tikint Obamos žodžiais, kad tai galėtų padėti mažinti skurdą ir panašiai... Pamąsčius - ar didžioji dalis vaikų, gyvenančių skurde ar benamių, jei būtų turėję pasirinkimą - ateiti į šį pasaulį ar ne - ką būtų pasirinkę?
Moralas turėtų būti tame, kad jie būtų pasirinkę neateiti, bet iš tiesų - aš taip nemanau.
Puikiai prisimenu, kai žiūrėdamos kažkokias tai skaidres apie abortą - vaikelio laiškas mamai berods - pusė merginų, tarp jų ir aš, išbėgo iš klasės apsipylusios ašaromis.
Bet vien tai, kaip Vatikanas tai vadina - nekaltųjų skerdynėmis - kelia ironiją.
Žodžiu, politologė iš manęs nekokia, ir nuomonės labai konkrečios neturiu, šiaip ar taip, man gaila vaikų, gaila paauglių, tapusių mamomis, gaila benamių ir visų kitų pasaulio, žmonių, ar kokios kitos materijos nuskriaustų egzistencijos formų.
Kažkodėl prisiminiau tą ledinę mūsų pono pirmininko frazę - "nu jeigu šitaip, tada nafik".
Sėdi sau dabar šiltam poste, o visa, kuo buvo, į užmarštį bando nustumti. Na, man juokinga, kad pats iš visų juokesis dabar nori, kad iš jo niekas nesijuoktų.
Bet šiaip visi taip daro.
Turiu omeny save.
Na, aišku, situacija ne tokia kaip Valinsko, bet daug ko norėčiau neprisimint ir kad kiti neprisimintų.
Iš klaidų mokomės?
Tikiuosi, bet mano smegenų talpykla šią mintį blokuoja.