Arbata atvėso.

Mat aš negalėjau gerti klausydamasi savo naujos mylimos grupės - Depeche Mode. Per daug mėgavausi muzika, kad galėčiau kilnoti puodelį. Iš vis, aš sau tokia keista atrodau. Mėgstu tiek daug muzikos, bet esmė tame, kad ji labai skirtinga.
Visgi, sielai labai artimos tokios dainos kaip mano visais frontais minima "Freelove", ypač kai mano tokia nuotaika, kaip dabar.
Iš tiesų, savaitgalis turėtų kelti optimizmo, bet ši mano funkcija turbūt dar neprisitaikė prie naujų metų, nes visiškai neveikia. Sniegas šaltas; padariau angelą. Taigi ta atvėsusi arbata ir buvo skirta sušilti, bet tas sniegas, kuris buvo prilindęs už kelnių, ištirpo, tad sušilau. Noriu pūgos.
Šiek tiek atšilo, tad į akis spigino bjauri sarkastiškai nusiteikusi saulė, kuri taikėsi atimti iš manęs taip mylimą sniegą, kurio dar šiek tiek yra mano batuose, kurie vis dar džiūsta ant šilto radiatoriaus. Tiesa, kaip rašosi tas žodis? Šiandien sužinojau, kad mokslo metų gale, po egzų, važiuosim į kelionę, kuri bus kažkokia "šiupri" atseit, man su mum elgsis kaip su kaliniais, tardys lageryje, darys foto "dokumentams" ir t.t., žodžiu, kažkas įdomaus. Išskyrus tai, kad dokumentų fotkėse atrodau kaip dviausė pabaisa. Bū. Pamatytumėt mane rytą, neiššukuotais plaukais.
Vat jie tai nepripažįsta žemės traukos.
Man nepatinka tokios naktys, kokia buvo šiąnkat. Mėnulis viską apšvietė, tad buvau tokia nenatūraliai šviesi naktis, tokia keistai balta.
O aš norėjau daug žvaigždžių ir tamsos.
Neišsimiegojau.
Vaikščiojau mėtydama kandžias replikas ir mąstydama, kaip neužmigti per biologiją - tikrai prasminga diena.
O kątik išgirdau nekveistos meilės reklamą ir mane supykino.
Čiao, bambinos, einu ieškot savo pamesto optimizmo.