Trečiadienis; eilinis trečiadienis.

Kaip aš pavargau nuo to!

man atsibodo kam nors paklausus, kaip sekasi, atsakyti "gerai", nors, galbūt, jautiesi kitaip, kaip man atsibodo tas svetimumo jausmas, lydintis visur, ir ne tik realiam gyvenime, bet ir BK, vis dažniau noriu kažkam liepti užsičiaupti, čia jau kalbu apie realybę, ir vis dažniau suprantu, kad iš būrio draugų tik keletą iš jų gali pavadinti tikrais, kaip aš pavargau nuo nuolatinių minčių apie ateitį ir nežinios, ką noriu veikti ir kur mane gyvenimas numes, kaip pavargau keltis anksti rytą ir su apsimestina aš-domiuosi-tuo-ką-kalbi sėdėti kvailoje biologijoje arba chemijoje, kaip man bloga nuo žmonių dirbtinumo ir kvailų kaukių...

Bet man niekad neatsibos...

nuolat kartoti savo geriausiai draugei, kaip ją myliu ir vertinu, valgyti sultingus, didelius apelsinus, leisti laiką su elniu, erzinti tėtį, apsimesti, kad suprantu, ką mokytojas aiškina per fiziką, plepėti per pamokas su nerealiausia iš visų suolo drauge,susirašinėti su Greta, redaguoti senus, ant palangės rastus laikraščius per istoriją, linkėti labos nakties artimiausiems žmonėms, ieškoti teisybės, kai kas nors sunervina, diskutuoti su žmonėm, kurių nuomonė skiriasi nuo manosios, gerti arbatą, žaisti krepšinį su klasiokais, miegoti, daryti sniego angelus, kurių šiandien gal penkis padariau, kas rytą pasodinti ant lovos Bestą, knistis su ta neriama kepure, griuvinėti ant ledo [po velnių tuos slidžius batus], rašinėtis sms'ais iki vėlumos ir užmigti su Saulės radiju, kuris groja tas pačias dainas ratu.