Čiuožki, čiužki, čiuožki...

Mūsų mylima Manto daina, be kurios neapsieina mokyklinės diskotekos. Bet ji labai tinka.
Vakar buvau pačiaužiot ledo arenoje. Čiuožti man labai patinka. Ir nors tai darau tik apie antrus metus, visiškai prastai ir neprifiasionaliai, tik savo malonumui, tai man suteikia daug laimės. Tiesa, laimės nesuteikė tai, kai darydama posūkį kritau ir užsigavau savo sėdimąją. :D Auč, ir šiandien skauda sėdėti.
Šiek tiek griaužia sąžinė dėl to, kad praleidau fizikos olimpiadą, bet... Vistiek aš joje nieko padarius nebūčiau.
Keistas jausmas, pasirodo, dar turiu sąžinę. :D
Iš tiesų, kartais būnu sau tokia bjauri. Ne tik sau, turbūt, bet ir kitiems. Nemėgstu pykčių, bet jei taip nutinka... Ech, tada geriau manęs nesunervinti.
Aišku, su savo draugėm kartais apsipešam juokais, pasimušam ar pasierzinam, bet tai ir lieka juokais... Na, dažniausiai. O kai mane supykdo ir giliai įskaudina, neapykantą sugebu išlaikyti labai ilgai. Maniau, kad naujais metais būsiu geresnė. Cha, klydau. Vis dar negaliu pakęsti to savo klasioko [oi, prisiminiau, netinkamas žodis, reikia sakyti bendraklasis, bet dėl tokio mulkio savo įpročių nekeisiu xD [ach, tas pyktis, tik man jis ir kenkia]] , kuris nuolat skundžiasi direktorei dėl visokių niekų, tarkim, jeigu mes ją pavadinam "gerve", kaip ją vadina visi.
O kartais man užplaukia gailestingumo priepuoliai, kai palieka visų gaila ir taip pykstu ant savęs.
Paskutinis toks priepuolis buvo kai tam nelaimingam bendraklasiui suskaudo dantį xD Kartais taip savęs nekenčiu.
Šiaip ar taip, savaitgalis, ir esu dėl to labai laiminga.
Laukia geras vakaras...
Gal ir nesu tokia bjauri, jeigu dar yra žmonių, kurie mane myli :}