atokvėpis...

taip gera, kai nereikia nieko veikt.
ir taip bloga, kai supranti, kaip greitai tai baigsis.
paskutiniu metu jaučiuos tokiu užknisančiu elementu. ir žinot kas blogiausia? kai kuriuos žmones nervinti man patinka. ne tai kad patinka, bet man nėra jokio skirtumo, ką jie mano.
tiesiog pasigarsinu "Time is running out" ir atsijungiu.
nors tai užknisa, vistiek geriau, nei ką nors veikti.
kažin, ar šitą dainą S. M. irgi klausė, Twilight rašydama?
šiaip šiandien jau šitą nuveikiau, pvz. sutvarkiau kambarius ir supjausčiau baltą mišrainę, mat atvažiuoja giminės su dviem pasaulinėm nelaimėm, savo pasiutusiais vaikais, ir dėl to aš negalėsiu ištrūkti pas draugus šeštadienio vakarą.
o tai tikrai blogai, nes su draugais niekad nebūna liūdna ar pikta.
žinot ką?
paskutiniu metu man ėmė fizika sektis. ir patikti.
keeeeeeista.
net beveik gailiuosi, kam praleidau olimpiadą.
o dar vėl ėmiau šiek tiek užsiimti tą savo istoriją.
ji tokia... saldi.
paskutiniu metu saldumas nervina. ir nė nelaukiu valentino dienos ir širdelių, nes kai Moni neprisijungus man vėl blogas ruožas.
praeis.
visada praeina.
gal čia dargana veikia. nei pavasaris, nei žiema.
knisa.
tai lyja, tai šąla. o dar tas elastinis bintas ant mano rankos po eilinio išsitėškimo ant ledo...
žodžiu, geriau palikit šitą internetinę erdvę, nes, žinau, kad kartojuos, bet pesimizmas užkrečiamas.
o ir depešų manija po truputį gęsta.
ach, kaip netikėta.
po velnių, vėl ta ironija.