"Mozės kelionės"

Taip vadinasi 2000 dalių dėlionė, kurią apsiėmiau šią lietingą dieną su draugės pagalba sudėlioti.
Berods Botičelio ten paveikslas, bet jau sunkenybė :x
Dar tik rėmus sudėjom ir vieną iš milijono veidų.
Šiandien gavau Sandros laišką.
O vakar kaip tik atrašiau Monikutei. Liko parašyt dar vienai Monikai, pastarajai labai jau uždelsiau, gėda, bet ką padarysi, veiklos iki kaklo ir dar truputį [tarkim], o dar taip sunku, kai nelabai pažįsti žmogų ir nežinai ką jam čia papasakojus ir nuo ko pradėt.
Vakar, visgi, galėjau ištrūkt pas draugus.
Taigi vakarą praleidau šauniai.
Tikrai šauniai.
Kadangi penktadienį nebuvo mokykloj diskotekos, o aš taip jos norėjau, tai vakar ją sau pasidarėm.
Bet vistiek, niekas neprilygs mūsų diskotekai krepšinio aikštelėje. Nežinau, pasakojau ar ne, bet buvo jėga.
Tada buvo Helovynas. Snobas mokytojas, kuris budėjo, sumanė užbaigti šokius be proto anksti, atseit buvo nusižengimų ir t.t. Tai mes susimetėm, nusipirkom aštuonias dideles baterijas, sudėjom į draugės caro Ruriko laikų magiuką ir nuėjom į aikštelę, esančią už mokyklos. Tada tai prasidėjo linksmybės... Kadangi buvo Helovynas, ant žemės pūpsojo moliūgai su žvakėmis, visi su kostiumais, davėsi ir šoko iki nugriuvimo.
Ir puikiai prisimenu ėjimą namo.
Su elniu, kuris dar nebuvo mano elnias... :D
turbūt tada viskas ir užsimezgė iš naujo, taip rimtai.
Aplamai, šiandien sėdint namie su ta pūzle ir dalinantis prisiminimais su drauge [juk reikia ir tokių dienų] gyvenimas atrodo toks nuotaikingas.
Visiems pasitaiko emocinių duobių, į kokias dažnai įkrentu, kvailumo momentų, kas man dažnai užeina arba ištisų euforijos savaičių, bet visa tai užsimiršta, kai esu su draugais. Tada viskas būna paprasta ir lengva, ir kiekviena akimirka būna verta viso gyvenimo.
Iš tiesų, turbūt patyriau tokių akimirkų, kai galėjau ištarti savo mylimo filmo "Jausmų galia" [jei kas nežino jo, tai supažindinsiu su siužetu - moteris dirbtinai ištrina savo prisiminimus apie vyrą, kurį mylėjo, o tai sužinojęs jis atlieka tą patį, tačiau prasidėjus procedūrai ima lėkti per savo prisiminimus ir slėptis kartu su ja, nes supranta, jog nieku gyvu nenori tų laikų pamiršti. Toks be ryšio, bet nerealus filmas. Nors suknista pradžia, bet filmui perlipus į antrą pusę... ach... išsiplėčiau xD] taigi, veikėjo Džoilo žodžius - "aš toks laimingas... dar nėra taip buvę.... prisieku, galėčiau numirti" ar kažkas tai panašaus. Šią vietą puikiai prisimenu, nes ji man kai ką primena.
Tikrai, yra buvę, kai skraidžiau padebesiais. Bet yra buvę ir tokių šlykščių akimirkų, kai gyvenimas padarydavo iš manęs kažkokį bliaunantį padarą, laimei, tai praėjo, bet žinau, kad bet kada gali pasitaikyti - niekada nežinai, ką iškrės likimas, arba Dievas, kaip mano močiutė pasakytų.
užsivedžiau.
Grįžtant į normalų pasaulį, tai nieko ypatingo neįvyko. Ryt į mokyklą, rašom chemiją. fu fu fu. antradienį geografiją, fiziką, trečiadienį istoriją...
Ai, negalvosiu.
Geriau grįšiu prie puzlės ir toliau ramiai bėgsiu nuo laukiančių darbų.