Žvaigždė

Kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę... Vienų žmonių žvaigždės didelės ir ryškios, kitų mažytės ir tolimos... Žmonės tiki, kad jos juos saugo, lydi ir padeda...

Aš irgi turėjau savo žvaigždę...

Ji buvo kitokia. Ji turėjo kūną ir sielą, buvo tokia pati žmogiška būtybė kaip ir kiekvienas mirtingasis.

Ji mane lydėjo, saugojo, ir, kas svarbiausia, mane mylėjo.

Tačiau visos žvaigždės anksčiau ar vėliau sprogsta...

Panašiai atsitiko ir manajai.

Jaučiausi siaubingai... Jaučiausi viena, palikta, sutrypta šitame bjauriame, tamsiame ir negailestingame pasaulyje...

Tačiau vieną dieną, po mano žvaigždės užgesimo, aš vis dėl to ryžausi pažvelgti viršun...

Ir nustebau...

Dangus buvo pilnas kitų žvaigždžių...

*

Niekada nevalia prarasti tikėjimo. Juk Dievas, užvėręs duris, visada palieka atvirą langą, tik kartais sunku jį pastebėti.