Laiškas, kurio niekada neišsiųsiu

Sveikas,
kątik pamačiau tave prisijungusį skype.
O, kad tu žinotum, kiek norėčiau tau pasakyti...
Viskas, kas buvo, buvo nuostabu... Iki tos prakeiktos dienos, kai mūsų keliai išsiskyrė visam laikui.
Aš nesigailiu to, kas buvo, ir viską norėčiau pakartoti.
Kad ir kaip sumautai jaučiuosi šiuo metu, kad ir kaip trokštu tave pamiršt, kažkur giliai širdyje noriu ir toliau mylėti.
Bijau, kad galutinai numirus meilei tapčiau bejausme būtybe, o tai būtų nežmogiška.
Žmogiška yra klysti, todėl tavęs dėl nieko nekaltinu.
Galbūt kalta aš? Galbūt nemokėjau mylėti?
O galbūt kalti ne mes, kaltas likimas, kažkokia aukštesnė jėga?
Prisimenu, kaip lygindavom mus su serialo "Dosono įlanka" herojais. Sakei, kad mes kaip Dosonas ir Džoja.
Tačiau pabaigoje jie neliko kartu...
Juokingas ir kvailas sutapimas...
Pagalvojus apie mūsų susirašinėjimus, tavo komplimentus, apie tą nuostabų vakare miške, apie vienas kito palaikymą, nubraukiu ašarą.
Juk viskas galėjo tęstis.
Juk mes tikrai mylėjom, ar ne?
Nesuprantu tavo elgesio. Nesuprantu ir savęs. Viskas staiga baigėsi, ir tu nieko nebenori girdėti.
Aš neprašau Dievo, kad vsiką sutvarkytų.
Aš tik prašau Jo, kad leistų man tave suprasti.
Kaip jau kartą tau pasirašiau viename laiške,
Su meile, Otilija